Atgimusioji

.28.

Įpuoliau į savo kambarį lyg mane kas nors vytųsi. Uždariusi duris priglaudžiau nugarą prie jų ir bandžiau numalšinti smarkų širdies plakimą, kurį jaučiau savo smilkiniuose.

Koenas jau buvo prabudęs ir sėdėjo lovoje. Viena ranką jis buvo prispaudęs prie krūtinės. Jo plaukai buvo susišiaušę ir užritę ant vienos akies, tačiau vaikinas nesivargino jų patraukti.

-Man reikia vaistų,- tarė jis prikimusiu balsu. Juodos nuodingos linijos išvagojusios jo odą jau buvo beveik pranykusios, durklo padaryti įbrėžimai taip pat gijo, tačiau didžiausią skausmą kėlė žaizda krūtinėje.- Kol nuodai nebus pašalinti, negaliu savaime gyti.

Koeno kaip Ilofrudo imunitetas kovojo su vurgų nuodais, bet mačiau, kaip tai kankino jį.

-Aš galiu paieškoti vaistų...- užsiminiau.

-Ne, žmonių vaistai man nepadės. Turiu grįžti,- pašnibždomis tarė Koenas ir atsistojo pasiremdamas viena ranka į lovą.- Kažkokia būtybė pateko į šį pasaulį. Privalau kuo greičiau išgyti ir ją surasti.

Stebėjau, kaip vaikinas nulenkdamas galvą stipriau prispaudžia ranką prie krūtinės. Jis tikriausiai pajuto kitokią energiją, kurią skleidė ne šio pasaulio būtybės. Galbūt tai tik sutapimas, bet tai įvyko kaip tik tada, kai mano galios keistai sureagavo.

-Leisk man tau padėti,- paprašiau prieidama arčiau jo.- Visgi juk per mane pakliuvai į šią bėdą.

Koenas pažiūrėjo į mane, nerimastingai suraukusią antakius, ir giliai įkvėpė.

-Vurgai vis tiek būtų mane suradę. Tik, jei ne tu, galbūt man būtų pasibaigę blogiau.

Vaikinas norėjo žengti žingsnį, bet nejučia suklupo. Kadangi buvau šalia jo, spėjau sugriebti jį ir prilaikyti už liemens. Koenas buvo beveik visa galva už mane aukštesnis, tad palindau po jo ranka, kaip po sparnu. Tuomet jis nuleido savo gintarines akis, kurios buvo priblėsusios tarsi gęstantis laužas.

-Žmonės tą ir daro,- ištariau vos judindama lūpas. Mane užhipnotizavo nežemiškas Koeno žvilgsnis. Tokios ramumos po tiek iškęsto skausmo dar nesu regėjusi.- Padeda vieni kitiems.

-Bet tu neturėtum padėti Ilofrudui, o Ilofrudas žmonių merginai,- primerkė akis jis.- Tvena, aš tavęs nesaugau...

Koenas norėjo kažką pasakyti, tačiau netikėtai sukandęs dantis suriko iš skausmo. Vurgė galbūt ir nepradūrė kiaurai Koeno širdies, bet nuodai vis tiek ją pasieks. Tada jau bus per vėlu.

Vaikinas mane apkabino per liemenį, o aš jo nepaleidau, tik įsikibau tvirčiau. Netrukus mus apsupo juodi smilkstantys dūmai. Jiems išnykus jau buvome kitoje patalpoje. Tai buvo tie patys tamsūs namai, kur pirmą kartą Koenas mane atsigabeno. Turėjau suprasti tai, kaip jo užuovėją. Slėptuvę.

Koenas paleidęs mane atsirėmė į sieną. Jis tankiai kvėpavo iškėlęs smakrą.

-Spintelėje, aukštai, pačioje viršutinėje lentynoje...

Vaikinas tarsi taupydamas deguonį nupasakojo reikiamų vaistų vietą. Pamačiusi, kad jis rodo tiesiai į neva kadaise virtuvės buvusią vietą, nuskubėjau prie išblukusių ant sienos prikabintų lentynų ir spintelių. Atidarinėjau visas iš eilės, jos buvo tuščios, bet galiausiai paskutinėje, man iš kairės, atradau mažus buteliukus. Paėmiau visus penkis ir padėjau ant spintelės. Koenas sutaupęs jėgas atėjo arčiau ir pasirėmė į spintelės kraštą. Tuomet jis nusivilko krauju išteptus marškinėlius pamesdamas juos ant žemės ir pačiupęs vieną buteliuką atsuko jį. Koenas išpylė jo turinį - juodą tirštą masę - sau ant delno, o tada pridėjo prie žaizdos.

Norėjau paklausti, iš kur tai, be to, prisiminiau, kad jis irgi kažkokiu tepalu išgydė mano rankas, tačiau buvau per daug susikaupusi stebėdama neįtikėtiną reginį. Ta juoda masė tarsi sugėrė nuodus iš žaizdos. Koeno gyslomis tekėję juodi nuodai susitraukė. Vaikinas patraukė ranką. Jo kvėpavimas neilgai trukus susilygino ir aprimo. Jis pasisuko prie kriauklės nusiplaudamas tirštą masę nuo rankų. Tuo tarpu mano akys nejučia užkliuvo už jo nugaros. Tiksliau keistų tatuiruočių, trikampių be apatinės kraštinės, einančių per visą stuburą.

Staiga manyje sukilo neapsakomas noras tai paliesti. Žinoma, kad bet koks žmogus galėtų turėti tokią tatuiruotę, jei tik sugalvotų. Tačiau ant Koeno odos esantys ženklai buvo tarsi ne iš šio pasaulio.

Neprisiminiau to jausmo, kai prieš dvejus metus, mane palytėjo Pranašas ir įtraukė į kitą erdvę. Bet dabar netikėtai visas kito pasaulio pažinimo jausmas sugrįžo lyg didžiulė banga.

Mano ranka lėtai kilo prie Koeno tatuiruotės. Liko tik mažas sprindis, kai nejučia vaikinas sugriebė mano ranką už riešo. Jis buvo atsisukęs į mane, o jo aštrus, ugningas žvilgsnis tarsi vertino mano elgesį. Pamaniau, kad Koenas išsiųs mane atgal namo. Visgi staiga vaikinas palietė mano neįtikėtinai šaltą delną, o kitą ranką pridėdamas prie mano kaklo švelniai prisitraukė mane arčiau ir pabučiavo.

Tą akimirką nesuvokiau, kas vyksta, todėl sustingau. Sutrikusi Pranašo galia vertė mane ledėti, bet Koeno lūpos tarsi ištirpdė mano apledėjusią širdį. Bučinys buvo trumpas, tačiau tuo vienu prisilietimu Koenas parodė visus savo jausmus, kokius buvo paslėpusi Ilofrudo dalia. Kai jis atsitraukė, pridėjo savo kaktą prie manosios. Tarsi jausdamas kaltę vaikinas užsimerkė, o tada tyliai sušnibždėjo:

-Kai ateis laikas, aš privalėsiu tave nužudyti, Tvena.

Prisiekiu, tuo metu nematomas dūris pervėrė mano krūtinę. Visgi nepasitraukiau. Mano raumenys neišsidavė trūktelėdami. Tik mano kvėpavimas šiek tiek sutrūkčiojo.

-Turi bėgti kuo toliau nuo manęs,- ištarė Koenas, kai lėtai atsitraukė. Tačiau pamatęs, kad stoviu lyg įaugusi į žemę, vaikinas skausmingai susiraukė.- Tu nebijai?

-Jau nujaučiau tai,- pasakiau tiesą. Tai, kad vaikinas privalėjo paklusti Ilofrudo prigimčiai, manęs neramino. Juk jis medžiojo ir žudė tuos, kurie kėlė grėsmę šiam pasauliui, o aš ir buvau ta grėsmė. Tačiau keistas jausmas vis tiek mane vertė aklai pasitikėti Koenu. Dar niekada gyvenime nejaučiau tokio dviprasmiškumo. Ir tai plėšė mane pusiau.- Bet ar kas nors pasikeistų, jei bėgčiau?

Koeno akys lakstė tyrinėdamos mano veidą. Tada vaikinas lėtai papurtė galvą.

-Pranašė Imidrisė įsakė man tave nužudyti, kad galėtų pasiimti Bashi galias kartu su Pranašo siela,- papasakojo jis, ką ilgai slėpė.- Negaliu šiam įžadui nepaklusti. Ilofrudai visada atlieka tai, kas jiems paskirta, ypač, kai egzistuoja susaistymas. Taip viskas sutverta. Tačiau susaistymas bus nutrauktas, jei tu nebeturėsi savo galių. Tik Pranašas gali ištraukti galias taip, kaip tau jos buvo perduotos.

Mano smegenyse atsirado juodoji skylė, kuri pradėjo siurbti visą mano sąmonę kartu su mano siela ir kūnu. Jaučiau, kad tai galbūt paskutinė mano diena. Koenas tempė laiką, tačiau Pranašė Imidrisė buvo nuožmi, spėjant iš to, kad ji žūtbūt siekė mane nužudyti. Tuomet staiga savęs graužatis susitraukė į gumulėlį ir pranyko sugrąžindama mane į realų laiką.

-Koenai, kokia būtybė atsirado šiame pasaulyje?