Atgimusioji

.17.

Tarsi būčiau gavusi smūgį pilvą įkvėpiau sustingdydama orą savo plaučiuose. Išsisklaidžius juodiems dūmams suvokiau esanti tamsioje patalpoje, kurią apšvietė tik kelios nuo lubų nutįsusios elektros lemputės. Mano galva dilgčiojo, tačiau prisimerkusi apsidairiau. Buvau atsidūrusi nepažįstamame, seniena dvelkiančiame kambaryje. Tapetai buvo nuplyšę, medinės grindys subraižytos, o baldų visai nesimatė.

Staigiai atsisukau išgirdusi kaip už manęs girgždėdamos atsiveria durys. Koenas įpuolė į vonios kambarį ir sustojo prie veidrodžio. Iš šalies mačiau vaikiną ir jo atvaizdą. Koenas virpėdamas ir tvirtai sukandęs dantis nusivilko savo paltą su odinėmis rankovėmis. Peties dalis buvo visiškai išdeginta. Taip pat visa juodų marškinėlių dalis palei kaklą ir raktikaulį. Vaikinas suėmė viena ranka kriauklės kraštą, o kitą pridėjo prie plokščio daikto, kuris kėlė jam neapsakomą skausmą ir raižė odą violetinėmis linijomis. Nutuokiau, kad jis norėjo pašalinti prietaisą, tačiau jo pastangos ėjo veltui. Lyg išliedamas gėlimo sukeltą kančią jis taip stipriai suspaudė baltos kriauklės kraštą, kad šis net sutrūkinėjo iš išorės.

-Palauk,- mano balsas tarsi nuaidėjo visoje patalpoje. Net pati išsigandau to, tačiau vis tiek paėjau arčiau ir sustojau prie vonios kambario durų. Koenas prisimerkė nepaisydamas manęs, tačiau nustojo plėšti prietaisą nuo savo degančios odos.- Galiu tau padėti.

Ši mintis man šovė visai netikėtai, tačiau buvau pasiryžusi tai išpildyti. Jaučiau, kad turiu tai padaryti.

Koenas nulenkė galvą. Jis ir vėl sudrebėjo. Jo tamsūs plaukai užkrito ant veido. Tai, kaip jis slėpė alinamą skausmą, buvo neįtikėtina. Vaikino oda ties prietaisu buvo paraudusi, o iš paties juodo daikto tiesėsi violetinės linijos tarsi venos.

-Leisk man tau padėti,- pakartojau švelnesniu balsu. Tuomet nuleidau akis į savo rankas ir sugniaužiau kumščius.

Tuo tarpu Koenas atsisuko į mane. Jis pasirėmė į kriauklės kraštą. Suvokusi tai kaip leidimą, priėjau arčiau. Vaikinas buvo visa galva už mane aukštesnis. Pro užkritusius plaukus mačiau jo saulės nutviekstas akis, už kurių slėpėsi daug paslapčių, o jo karštas alsavimas, rodos, net pasiekė mane.

Iškėliau kairę ranką. Dar nebuvau susipažinusi su savo galia, tačiau ji tarsi galvojo pati už save. Paprastai ji suveikdavo tada, kai man iškildavo pavojus. Bet šį kartą turėjau stiprią nuojautą, kad galia man paklus.

Ir neklydau. Netrukus pajutau kaip ledinis šaltis suspaudžia mano riešą. Mano ranka pradėjo trauktis juoduma, kuri siekė pirštus galus. Tuomet pridėjau ranką prie plokščiojo daikto, įsisiurbusio į Koeno petį. Tamsus šešėlis pasiekė prietaisą ir netikėtai šis sutrupėjo pavirsdamas į pelenus. Tada greitai patraukiau ranką ir įsitikinau, kad juoduma nuo jos nuslinko.

Koenas nubraukė likusius pelenus nuo savo peties. Netrukus jo oda pradėjo atsigauti ir įgauti įprastą spalvą. Vaikinas atsigaudamas užvertė galvą ir giliai įkvėpė. Tačiau tada lyg atsiminęs, kad ir aš čia, sužiuro į mane.

-Tau jau reikia grįžti.

Tai pasakęs jis kelias akimirkas vis dar žvelgė į mane, bet netrukus žengtelėjo arčiau. Parodydama, kad dar neketinu niekur keliauti, paėjau žingsnį atgal.

-Pirmiausia pasakyk, kas tu toks,- įrėmiau reiklų žvilgsnį į jį.- Atrodo, kad saugai mane nuo kažko, nes pasirodai pačiomis netikėčiausiomis akimirkomis.

Koenas vėl atsirėmė į kriauklę lyg suprasdamas, jog teks kovoti su mano užsispyrimu.

-Apie mane tau žinoti nieko nereikia,- prabilo jis. Jo balsas atrodė mieguistas ir tai kažkodėl pavertė jį patraukliu ausiai.- Ir aš tavęs nesaugau. Ne tokia mano paskirtis.