Atgimusioji

.8.

Kambaryje su didžiuliu langu man iš dešinės laukiau savo psichoterapeutės. Šiandien turėjo būti pirmasis mūsų susitikimas, tad šiek tiek nervinausi. Dar niekada gyvenime nesu kalbėjusi su šios srities specialistu, o iš filmų man tai atrodė per daug sudėtinga.

Suglaudusi kojas ir padėjusi rankas ant skreto sėdėjau ilgoje tamsios odos sofoje. Priešais mane buvo stalas, ant jo nemaža netvarka, o už stalo buvo pastatyta spinta su per vidurį esančia lentyna, tačiau šiuo metu ji buvo apytuštė - vos kelios knygos. Kairėje, ant sienos kabėjo diplomas ir licencija. Psichoterapeutė tik prieš trejus metus baigė studijas. Ji tikriausiai neseniai čia pradėjo dirbti, nes kabinete dar daug ko trūko. Jis atrodė per tuščias ir neparuoštas tapti jaukia darbo vieta.

Staiga pro kabineto duris įėjo pakilios nuotaikos jauna moteris. Ji vilkėjo cigaro formos juodas kelnes ir laisvus šilkinius marškinius. Jos tamsiai raudoni plaukai buvo banguoti ir ilgi, o akys žaliai pilkos. Gerai nužiūrėjau moterį, kol ji atsisėdo prie savo darbo stalo.

-Laba diena,- iškart pasisveikinau.

-Labas, Tvena,- linksmai atsakė ji.- Aš esu Hilda Benort, bet jei prireiks, galėsi į mane kreiptis vardu.

Panelė Benort šyptelėjo tuo pat metu įsijungdama savo nešiojamą kompiuterį. Ant jos rankos nemačiau nė vieno žiedo, tad sprendžiau, kad ji dar netekėjusi.

-Nesu gydytoja, todėl tau nereikės dėl nieko bijoti,- pajuokavo ji.- Gali visiškai atsipalaiduoti, kol mudvi paplepėsime.

Nors ir iškart pajaučiau Hildos draugiškumą, visgi jaučiausi pernelyg sukaustyta, kad parodyčiau, jog nė kiek nesijaudinu. Juk kalbėsime apie tai, kas susiję su mano dingimu. Man jau užteko vieno pašnekesio su Ebe, kai jaučiausi lyg žnaiboma iš visų pusių. Žinoma, pokalbis su specialistu vyktų visai kitaip, tačiau ne tai, kad neva nebuvau pasiruošusi išsikalbėti, o tai, kad išvis nebenorėjau gvildenti tos temos. Nes atrodė, jog kuo labiau į tai gilinuosi, tuo stipriau mane apninka nepaaiškinami jausmai, kurie tarsi atitolina mane nuo pačios savęs.

-Gal papasakok, koks buvo tavo pirmasis įspūdis, kai pabudai iš letargijos po dvejų metų?- paklausė Hilda pusė dėmesio nukreipdama į mane, o kitą pusę į kompiuterį. Dėl to pasijaučiau laisviau, nes ji ištisai nežiūrėjo man į akis.

-Viską skaudėjo, atrodė lyg mane kas nors būtų patrenkęs,- galvodama atsakiau.- Jaučiausi lyg būčiau užmigusi tik kelioms valandoms, o paskui staiga pabudusi ir nesuvokianti, ar jau rytas.

Hilda pasuko į mane besišypsančias akis.

-Taigi praėjo nemažai laiko, per kurį tavo atmintis visiškai išsitrynė,- ištarė ji.- Ar jautiesi kitokia? Galbūt ne savimi? Palyginus, kokia buvai anksčiau.

Nuo jos klausimų per mano odą perėjo šaltukas. Hildos žvilgsnis staiga pasidarė reiklus lyg ji norėtų kuo greičiau išgirsti atsakymą.

-Aš žinau, kas esu, suvokiu, kad nė kiek nepasikeičiau,- nurijau seiles ieškodama tinkamų žodžių,- tačiau jaučiuosi lyg būčiau perėjusi didžiulį laiko šuolį, o viskas, kas aplinkui mane, atitolę, lyg stebėčiau savo gyvenimą iš šalies. Nemanau, kad spėju prie jo prisitaikyti.

-Na, tu iš tiesų patyrei nemažą laiko šuolį,- linktelėjo Hilda. Ji atsitiesė ir jos veido išraiška atsipalaidavo.- Tai viena iš priežasčių, kodėl taip jautiesi. Tačiau ilgainiui prie to priprasi ir pasivysi savo pačios gyvenimą.

Tai, ką ji sakė, vertė mane patikėti, kad viskas grįš į savo vėžes. Visgi kol kas nebuvo jokių požymių, jog ir toliau galėsiu gyventi įprastai. Nors ir nenorėjau to garsiai pripažinti, nebebuvau visiškai tokia, kaip anksčiau. Kažkas mano viduje pakito.