Atgimusioji

.18.

/ Pranašų nutartas susitikimas artėjo, o Imidrisė vis labiau nervinosi. Barbendama pirštais į blizgantį sosto porankį ji laukė Koeno. Kol kas niekas nevyko, kaip ji buvo planavusi. Na, iš tiesų Imidrisė nieko ir neplanavo, nes šiam reikalui nereikėjo jokio plano. Viskas turėjo judėti pamažu, be jokių sutrikimų. O dar labiau ji jautėsi rami dėl to, kad pasikliovė Ilofrudu.

Tačiau pirmą kartą būtybė pajautė žmogišką nerimą, kuris atsirado jai ilgai būnant žmonių pasaulyje.

Bažnyčios durys sugirgždėjo įleisdamos vėsaus oro. Nors Imidrisė nejautė temperatūros pokyčių, jos kūnas suvirpėjo. Tuomet išvydusi Ilofrudą ji atsitiesė ir akimirksniu paslėpė savo visus jausmus.

-Koenai,- aštri šypsena išdailino jos veidą. Vaikinas sustojo prie altoriaus neužlipdamas ant jo.- Rodos, tavo darbas jau turėjo būti baigtas. Ar aš kažko nesuprantu?

Imidrisė sumirksėjo tankiomis dirbtinėmis blakstienomis.

-Dar reikia laiko,- trumpai atsakė Koenas. Būtybė bandė įžvelgti kiaurai jo sielą, tačiau Ilofrudas buvo pernelyg uždaras. Imidrisę nervino šis neįmanomas dalykas.

-Laiko kam?- jos balsas atšalo, tačiau veido miną ji stengėsi nustatyti kuo malonesnę.- Mergina juk jau pasiruošusi.

-Ir tai daug ką keičia.

Trumpi Koeno atsakymai trikdė Imidrisę. Ji suspaudė putlias lūpas į tiesią liniją.

-Dar per anksti atvesti ją tau,- tarė Ilofrudas.- Didžioji Banshi galių dalis dar tebėra pasislėpusi.

-Atrodo, prieš kelias dienas sakei, kad ji sparčiai prisitaiko,- niūriai teigė Imidrisė. Dabar jos veidas užsidengė tamsuma. Laukimas jai daug kainavo.

-Taip, bet ne pilnai. Aš žinosiu, kada bus laikas.

Tai pasakęs iIofrudas apsisuko ir patraukė prie durų.

-Koenai,- sustabdė jį Imidrisė. Vaikinas sustojo, tačiau neatsisuko.- Ilofrudai veikia greitai ir prie nieko neprisiriša. Todėl ir patikiu tau šį darbą. Juk tau nereikia priminti, kokia tavo tikroji prigimtis ir ką galiausiai turėsi padaryti?

Imidrisės akys žybtelėjo akylai žvelgdamos į kiekvieną Koeno raumenų trūktelėjimą. Tačiau nors ji ir nematė jo veido, vaikinas visiškai nesureagavo į jos žodžius.

-Ilofrudai negali pabėgti nuo savo prigimties,- ištarė jis ir lengvu judesiu pravėręs sunkias ąžuolines duris išėjo. /

.

Ebė prisiekė niekam neprasitarti apie mano didžiąją paslaptį. Netgi liepiau jai užmiršti, kad prašiau paslaugos. Jeigu Tutorijai laikė save paslaptyje, o Ilufrudai išvis tarsi neegzistavo, taip ir turėjo likti. Žinoma, įskaitant ir mane. Privalėjau stovėti už save viena ir ypatingai saugoti paslapties naštą.

Pavakarojusi kartu su tėvais ir seserimi prie televizoriaus, palinkėjau jiems labos nakties ir susiruošiau miegoti. Pasiklausiusi, kol mano šeima taip pat sugužės į savo kambarius, išjungiau šviesą ir nė nepersirengusi atsiguliau ant lovos. Spoksojau į lubas, kurios buvo apšviestos mėnulio šviesos. Specialiai neužtraukiau užuolaidų mėgaudamasi mėnuliu ir žvaigždėmis.

Lėtai užsimerkiau lyg norėdama pailsinti savo akis, tačiau nejučia pajutau, kaip mano kūnas ištirpsta. Atrodė tarsi po manimi nebūtų jokio pagrindo ir aš tiesiog sklęsčiau ore. Šis jausmas buvo toks pažįstamas, bet tuo pačiu labai tolimas.

Staiga krūptelėjau lyg būčiau iškritusi iš lovos. Atsimerkiau sparčiai plakančia širdimi. Netrukus mane pasiekė suvokimas, jog buvau trumpam užmigusi. Mano protas, atpratęs nuo šio jausmo, sunkiai gaudėsi, tad išplėtusi akis spoksojau į lubas tankiai kilnodama krūtinę.

-Banshi galios jau beveik prisitaikė prie tavo kūno,- netikėtai pasigirdo gilus balsas iš tamsaus mano kambario kampo.- Tai negerai.

Pašokau atsisėsdama lovoje ir instinktyviai įjungiau stalinę lempą. Koenas akimirkai prisimerkė sutikdamas ryškią šviesą, o tada priartėjo arčiau manęs.

Sutrikusi ir išsigandusi žiūrėjau į jį bandydama suregzti žodžius, tačiau, laimei, vaikinas prabilo pirmesnis.

-Pirmą kartą užmigai nuo tada, kai įgavai galias,- paaiškino jis.- Tai reiškia, kad pripranti prie jų.

Nurijau seiles susitaikydama, jog keistasis vaikinas tikrai mano kambaryje.

-Gerai,- pralemenau nepatikliai.- Bet kodėl tu čia?

-Privalau tave stebėti atsiradus bet kokiems pokyčiams,- tarė jis tarsi tai būtų geriausias paaiškinimas, kodėl jis įsibrovė į mano kambarį.

-Tai šiurpu...- sumurmėjau, o tada papurčiau galvą, nes jis vis tiek nesuprato.- Bent jau galėtum stebėti taip, kad aš nematyčiau. Ne, geriausia, kad išvis to nedarytum. Neleidžiu tau mane sekti ir persekioti.

Mano balsas nuskambėjo su priekaištu. Jeigu Koenas nesiteikia man pasakyti tai, ką noriu išgirsti, tuomet neketinu atmesti jo iš blogiečių sąrašo.

Vaikinas atsisėdo ant prie mano stalo esančios kėdės tarsi nebūtų manęs klausęsis.

-Man nereikia tave sekti,- visgi atsakė jis.- Su šiomis galiomis tu išsiduodi. Šiuo metu esi lyg švyturio šviesa tamsoje. Todėl nesinaudok galia ir gyvenk lyg paprastas žmogus.

-Aš ir nesinaudoju,- suraukiau nosį.- Tais dviem atvejais man reikėjo gelbėti savo gyvybę, o aną kartą tavąją. Beje, dar nesulaukiau jokios padėkos.

Bandžiau juokauti, bet Koenas tylėjo. Tai nebūtų taip nejauku ir kraupu, jei jis nežiūrėtų tiesiai į mane.

-Žmonių pasaulyje tai įprasta,- pasakiau matydama, kad jis nesuprato.- Padėka.

-Žinau,- tuoj atsakė jis. Tačiau daugiau nieko. Tikriausiai turėjau tai priimti ir daugiau nebesistengti.

Pasimuisčiau lovoje ir pakedenau pagalvę, kad galėčiau atsiremti. Tada šonu pasisukau žvelgdama į Koeną. Jo ramus sėdėjimas visiškai nieko nesakė, o tiriantis žvilgsnis vertė prasmegti skradžiai. Tai visai neprilygo tam, kad kartais neįmanoma perskaityti kitų žmonių. Šis vaikinas tiesiog spinduliavo paslaptingumu, kurio per plauką negalėjau išsiaiškinti.

-Tuomet, ką tu čia vis dar darai?- paklausiau skeptiškai.- Man rytoj reikia į mokyklą.

-Tuos dvejus metus buvai kitame laike, tiksliau už laiko ribų,- nejučia prabilo Koenas pritrenkdamas mane šia netikėta tiesa.- Tai kitas pasaulis, ten, kur egzistuoja Pranašai. Taip ir įvyko Banshi galios perdavimas.

Jaučiau, kaip susmunku lyg būčiau be kaulų. Mano suledėjusiame veide jau nebesimatė jokios reakcijos.

-Nežinau, kas nutiko Pranašui, kad jis privalėjo apleisti savo galias,- toliau tęsė Koenas.- Tačiau žinau, kad visi šeši Pranašai palaiko tvarką mūsų pasaulyje, tarsi pamatus, kad šie nesugriūtų. Jie nepriklauso nei blogiui, nei gėriui. Jiems tai neegzistuoja. Pranašai neturi žmogiškų kūnų, tačiau kiekvienas iš jų turi tam tikrą galią, o tavoji reiškia gyvybės ar daikto trapumą. Tiek užteks tau, kad nepradėtum kišti nosies ten, kur nereikia?

-Bet...- sumikčiojau. Atrodė lyg mano smegenys pastrigo kažkurioje krovimosi dalyje.- Kodėl man tai pasakoji?

-Priimk tai, kaip padėką,- tarstelėjo Koenas. Tuomet atsistojo nusisukdamas. Jis priėjo prie lango ir pasuko galvą į mane. Vaikino veidas paskendo šešėlyje.- Jau nebeprisimenu, ką reiškia būti kam nors dėkingu.

Po šių žodžių jį apsupo juodi smilkstantys dūmai. Kai šie išsisklaidė, Koenas jau buvo pradingęs.

Mano širdis tyliai plakė šiltoje krūtinėje, o aš žiopsojau į tuščią vietą. Giliai viduje jaučiau, kad negaliu pasitikėti Ilofrudu lygiai taip pat, kaip ir Tutorijais. Tačiau iš kur kažkur atsiradęs kitas jausmas vertė mane mąstyti priešingai. Tarsi Koenas būtų vienintelis ryškus spindulys klaidinančioje tamsoje.