.27.

802 101 2
                                    

/ Į namus įsiveržę vyras ir moteris sukėlė nemažą paniką. Daugelis jaunuolių buvo per daug apsvaigę, kad suvoktų artėjančią grėsmę, tačiau išvydę, kaip vyras išsitraukia ginklą ir išsišiepęs iškelia jį viršun, o po to nusitaiko į taikinius, visi virsdami per vienas kitą puolė iš namo lauk. Kas šoko per langus, kas veržėsi per duris. Atrodė, kad nespėjusieji liks čia įkalinti amžiams.

Galbūt jų menkas suvokimas ir padėjo išsigelbėti. Tačiau ne visiems. Apimti panikos jaunuoliai nepamatė, kaip iš balkono ant asfalto dunkstelėjo kūnas. Akimirką vaikinas šviesiais dredais surištais į trumpą uodegą nejudėjo. Iš jo nenatūraliai perkreiptos galvos sunkėsi kraujas, kurio bala susitelkė ant cementinio grindinio. Jo akys buvo plačiai atmerktos tarsi užfiksavusios kritimo pojūčio siaubą. Jis gulėjo ant pilvo ištiesęs rankas.

Visgi nejučia kūnas krustelėjo. Nerangiai, lyg kas iš vidaus brautųsi į išorę. Tuomet vaikino pirštai mikliai sujudėjo. Judesys persidavė ir į rankas, kurios netrukus pakėlė apmirusį kūną. Tada vaikinas su kiek per daug į kairę nusukta galva pakilo ant kojų. Jis susverdėjo ir sumirksėjo suteikdamas akims gyvasties. Galiausiai pakėlė rankas ir suėmęs už galvos staigiai ją pasuko. Pasigirdo kaulų trakštelėjimas, o kraujas kažkur iš viršugalvio nutekėjo per kaktą ir per veidą. Galvos atstatymo procesas atrodė skausmingas, tačiau jaunuolis visiškai nesureagavo į skausmą. Jis suraukė antakius ir apžvelgė savo drabužius. Tuomet atsargiai palietė veidą. Jis buvo svetimas, bet tuo pačiu savas. Visgi tai dabar jau jo kūnas.

Išgirdęs triukšmą jis staigia pakreipė galvą į namą. Pro langą jis pamatė viduje esančius žmones. Vienas vaikinas skausmingai persikreipęs gulėjo ant grindų. Šalimais buvo nukritęs kūnas be galvos. Kitas vaikinas puolė sužeistąjį, bet kažkas jam sukliudė.

Ir tuomet jis pamatė ją. Mergina, kuri turėjo jo galias. /

.

Išsisklaidžius juodiems dūmams, skausmą paširdžiuose iškart užgožiau, kai Koenas neišlaikęs pusiausvyros kryptelėjo į šoną. Spėjau sugriebti jį ir vargais negalais paguldyti į savo lovą. Vaikinas krestelėjo kiek įstrižai, nebepalikdamas man vietos, tačiau nepaisiau to ir išpūčiau gilų atodūsį tarsi ženklą, kad bent jau dabar viskas baigta.

Atsisėdau ant kėdės prisitraukdama ją arčiau savo lovos. Koenas buvo pasukęs galvą į kitą pusę, vieną ranką uždėjęs ant pilvo, o kitą ant lovos. Jis kvėpavo tolygiai, bet tarpais įkvėpimas sutrūkčiodavo. Įjungiau stalinę lempą, kuri apšvietė dalį mano kambario, ir susimąsčiusi žvelgiau į juodas vinguriuojančias linijas, nusėdusias Koeno kūną. Jo balti marškinėliai ties širdimi buvo kruvini. Mažas taškelis per vidurį buvo tamsesnis, o nuo jo sklido apskritimu šviesesnis raudonis. Visgi, laimei, Koenas nebekraujavo. Jo žaizdos, įpjovimai gijo, tik nuodai kol kas nesitraukė. Svarsčiau, galbūt turėčiau patikrinti žaizdą krūtinėje, kuri buvo didžiausia ir daugiausiai apnuodyta, tačiau bijojau pažadinti Koeną ar sukelti jam dar didesnį skausmą. Tad matydama, kad vaikinas šiek tiek virpa, paėmiau iš spintos pledą ir atsargiai užmečiau ant jo.

Šiąnakt manęs tikriausiai laukė bemiegė naktis. Net nežinojau, kiek dabar valandų, bet mano akys buvo budriai pramerktos. Negalėjau iš savęs išvyti nerimo. Ilofrudas ne vieną sykį stovėjo už mane, tad dabar jaučiausi jam skolinga. Be to, Koenas vietoj to, kad grįžtų į šešėlius, liko su manimi tarsi žinodamas, jog toks, kaip jis - veikėjas, kuris pažįsta antgamtinį pasaulį, man labai reikalingas.

Jau lenkiausi išjungti šviesą, kai staiga kažkas pasibeldė. Sustingau pasukdama galvą į duris, o ranka tebesiekdama jungiklį. Dar kartą pasigirdus beldimui išjungiau šviesą ir pašokau ant kojų, kol svečias neįsibrovė į mano kambarį.

-Kas yra?- išpyškinau, kai pravėrusi duris išvydau Harę.

-O, tu jau namuose,- sušnibždėjo tarsi pati sau. Mergaitė vilkėjo pižamomis, tad įtariau, jog jau buvo vėlu.- Tėvai nori su tavimi pasikalbėti.

Nežymiai grįžtelėjau atgal patikrindama, ar nesimato mano lova pro durų plyšį. Tuomet išėjau iš savo kambario aklinai užverdama duris.

-Kas nutiko?- vėl paklausiau, nieko nesuprasdama. Harė man neatsakė, bet praeidama koridoriumi pro laikrodį spėjau žvilgtelėti, kad dabar buvo beveik antra nakties.

Jau kartą tėvai man buvo surengę pokalbį, kai grįžau namo tik kitos dienos ankstų rytą. Tada kaltinau Betą. Susitariau su ja pasilikti nakvynės, tačiau tėvams apie tai nepranešiau, manydama, kad tai jau padarė pati Beta, kadangi tik dėl to sutikau likti. Visgi mergina mane apgavo, o aš nieko apie tai nežinojau. Taigi grįžau aštuntą ryto, o mane pasitiko supykęs tėvas. Tuomet buvau dar jauna ir kvaila. Nesuvokiau, kaip išgąsdinau savo tėvus. Tikriausiai jie taip jautėsi, kai prieš dvejus metus pradingau stovyklaujant su Betos draugais. Vyliuosi, kad jų pirmoji mintis nebuvo, kokia aš neatsargi ir beviltiška.

Visgi šį kartą praradau laiko nuovoką ne dėl savo kvailumo. O dėl to, kad kaip ir kitoje erdvėje, man laikas nebeegzistavo.

-Tvena, kada spėjai grįžti?- tuoj pat pradėjo kamantinėti mama.- Kodėl nepasisakei mums?

Primerkiau akis apgailestaudama. Neturėjau jokio protu suvokiamo paaiškinimo, todėl tiesiog išklausiau man pateiktus klausimus.

-Nuo šiol tau namų areštas,- griežtai nurodė tėtis. Jis kalbėjo mažiausiai, tarsi taupydamas žodžius.- Iš namų išeisi tik į mokyklą.

Nieko nesakydama linktelėjau ir pažvelgiau į mamą, kurios veide atsispindėjo susirūpinimas. Galbūt pasakyti tiesą nebuvo geriausia išeitis, tačiau jokio melo suregzti taip pat negalėjau. Kai tėtis išėjo iš virtuvės, mama mane apkabino ir pabučiavo į kaktą. Ji visada buvo ta, pas kurią ateini pasiskųsti, kai tave nuskriaudžia. Tėtis išlikdavo šalto proto, tačiau mama nusišypsodavo išvargusia šypsena.

-Mes neištvertume, jei tu ir vėl pradingtum. Pradingtum visam laikui,- sušnibždėjo ji nepaleisdama manęs iš savo glėbio.- Mes visi bijome tos dvejų metų prarajos.- Mama šiek tiek atsitraukė, kad galėtų pažiūrėti man į akis.- Kartais atrodo, kad tavęs jau nebepažįstu. Tarsi žiūrėčiau tik į nuotrauką ar prisiminimą.

Mamos akyse pasirodė ašaros, tačiau žema moteris į arklio uodegą surištais plaukais greitai užsimerkė neleisdama joms nuriedėti skruostais. Puikiai ją supratau. Kai atsiradau toje pačioje vietoje, kaip ir buvau pradingusi, viskas ir man atrodė tarsi tolimas prisiminimas. Toks buvo kito pasaulio, erdvės, požymis. Kas žino, jei būčiau ten užstrigusi ilgiau, galbūt visai nieko nebeprisiminčiau.

-Labai sunku su tuo taikytis. Nežinau, kiek dar pajėgsime tai daryti,- ištarė mama ir pakėlė į mane akis. Buvau nežymiai aukštesnė už ją, bet jos balsas privertė mane staiga sumažėti. Nemalonus šaltukas atsklido iš jos pusės. Akimirką net pasirodė, kad mamos veidas užtemo lyg saulė. Įsitempiau sulaikydama kvapą.- Tad atleisk, jeigu kartais atrodysime per daug nutolę.

Atsikvėpiau sumirksėdama. Nesuvokiau, kodėl mane taip išgąsdino mamos žodžiai. Moteris šiltai šypsojosi ir spustelėjusi mano rankas išėjo iš virtuvės visiškai neįtardama, kokia atrodžiau pasimetusi.

Visgi tuo metu pajaučiau, kaip mano riešus sukausto šalčio grandinės. Iškėliau rankas priešais save, tačiau jų nebuvo aptraukusi juoduma.

Tada mane aplankė baisus suvokimas. Mane išgąsdino visai ne mama. Kažkas darėsi su mano galiomis.

AtgimusiojiWhere stories live. Discover now