.10.

1.6K 122 2
                                    

Nemirksėdama spoksojau į laikrodį ant priešais mane esančios sienos. Jo tiksėjimas veikė mane tarsi hipnozė. Tik tak. Tik tak... Palengva nirau į keistą transą, kurį supo aidinti tuštuma. Tik tak...

-Jau pavalgei?

Lyg pažadinta iš miego krūptelėjau ir pažvelgiau į savo mamą. Ji ruošėsi paimti mano lėkštę. Linktelėjau pakeldama ją. Nė neprisimenu, ką valgiau. Neprisimenu net, ar vis dar pusryčiai.

Tokios būsenos jau buvau kelias dienas. Po to nutikimo, kai regėjau nepaaiškinamus dalykus, jaučiausi išsiblaškiusi, nuklydusi į savo minčių gilumą. Kelis kartus grįždama namo pagavau save stovinčią autobusų stotelėje, bet taip ir neįsėdusią į reikiamą autobusą, o paskui bandančią prisiminti, ką turiu padaryti. Aplinkiniai nepastebėjo mane sutrikimo, ir tai viena laimė, tačiau aš pati puikiai nutuokiau, kad mane paveikė reiškiniai iš kito pasaulio, kurio dalimi tapau po savo atsiradimo. Nors gal dar ir prieš dingimą. Mane užklupusi ryški šviesa irgi nebuvo proto ribose paaiškinamas dalykas.

Galiausiai pastebėjusi, kad tėvas jau buvo išvykęs į darbą, susivokiau, jog ir man metas į mokyklą. To laukiau mažiausiai. Netgi labiau troškau susitikti su psichoterapeute, su kuria galėčiau pakalbėti ir galbūt man pavyktų išmesti tą po kūną slankiojantį baisų jausmą. Tačiau pirmiausia visgi turėjau iškęsti pamokas, kurios šiuo metu visai nepadėjo pamiršti vakarykščio įvykio.

-Tvena, eikš čionai!

Išgirdusi, kaip mane šaukia, atsisukau atgal. Kaip tik ketinau lauke prisėsti prie nuošaliausio suolo ir ramiai pavalgyti. Bet išvydusi mėlynplaukę nebeturėjau kito pasirinkimo. Ebė ir jos draugai buvo susispietę prie suolo, esančio po medžiu, kuris teikė šešėlį nuo išlindusios saulės. Ši šutvė buvo atsiskyrusi nuo kitų, tačiau nepasižymėjo nematomumu. Anaiptol, per kelias dienas mokykloje spėjau susidaryti įspūdį, kad Ebės vaiduoklių medžiotojų komanda tarsi skyrė mokinius į dvi dalis: vieniems jie tebuvo keistuoliai, kiti netgi piktinosi jų buvimu. Pastarųjų priešiški žvilgsniai dažnai skersuodavo į juos, o neseniai pastebėjau, kad ir į mane. Kuo labiau bendravau su Ebe, o tuo pačiu ir su jos draugais, tuo daugiau kiti atkreipdavo dėmesį. Ir ne visai draugišką. Tarsi tik dabar pastebėję, kad pradingusioji mergina atsirado itin keistomis aplinkybėmis.

Pasisukau link jaunuolių, kurie buvo galvas sukišę į nešiojamą kompiuterį. Vieną vaikiną su šviesių plaukų kupeta jau atpažinau. Lenas greitai pakėlė į mane akis, kai sustojau prie jų, ir vėl skubiai nuleido kažką įnirtingai maigydamas klaviatūra. Kita mergina netvarkingai surištu kuodu šyptelėjo pasisveikindama su manimi. Dar buvo vienas vaikinas su dideliais apvaliais akiniais ir raudonais plaukais. Jis išvis neatkreipė į mane dėmesio.

-Pakeitėme straipsnio temą,- tarė Ebė stovėdama jiems už nugarų ir žvilgtelėdama į ekraną.- Dabar vadinsis ne "Pagrobta ateivių", o "Atgimusi iš naujo". Privalėjome ateivių temos atsisakyti, nes mūsų konkurentai jau pradėjo apie tai rašyti savo kvailame bloge,- sumurmėjo mergina irzliai.- Visgi nauja tema bus kur kas kietesnė. Pritaikysime tavo interviu ir šiek tiek mokslo apie letargiją. Tavo atvejis pritrauks kur kas daugiau mūsų blogo prenumeratorių.

Ebė džiūgavo pagauta entuziazmo, o aš tirpau tarsi ledas kaitrioje saulėje. Prieš kelias dienas šių fanatikų veiklą laikiau juoku, bet kai vakar patyriau protu neaprėpiamos galios jausmą ir susidūriau su keistais veikėjais, jaučiausi lyg užsikrovusi sau ant kupros didžiulės paslapties naštą. Ebė jokiu būdu negalėjo sužinoti, kad jos tikimas pasaulis iš tiesų egzistuoja ir aš esu jo dalis. Tai ilgai neužsilaikytų kažkokiam fanatikų bloge ir galų gale pasiektų valdžią. Prasidėtų eksperimentai, mane izoliuotų nuo visuomenės. Taip ir užbaigčiau savo gyvenimą tarp stiklinių sienų ir žmonių baltais chalatais.

AtgimusiojiWhere stories live. Discover now