Leiskit mums gyventi

fucked up

-Rožė-

Namo grįžau visiškai permirkusi. Tačiau, nors daugeliui nepatinka lietus, man jis yra visiška atgaiva.

Prieš kelias dienas dar kartą buvau susitikusi su Samueliu. Daug neišsiplėsdama paprašiau, ar galėtume tiesiog pradėti iš naujo, nuo pat pradžių.

***
- Manau man labiau dabar reikia draugo, o ne... aš nesu tam dar pasiruošusi.

- Taip, žinoma. Aš labai atsiprašau, jei buvau pernelyg atkaklus.

- Tai aš turėčiau atsiprašyti, kad...

- Rože...

- Kas?

- Jau pasakei viską, ką norėjau išgirsti. Tik gaila, kad to nepasakei vasarą.

***

Kaip visada kažko arba nepasakau, arba pasakau per vėlai.

Vos sugebu atsiplėšti prie kūno prilipusią striukę, nuo jos ant kilimėlio ir grindų upeliu bėga vanduo.

-Rože, brangioji, tu ten? - išgirstu mamos balsą ir net nenustembu, kai pamatau ją tarpduryje su prijuoste.

- Taip, grįžau, - jau  buvau bepradėjusi nusispirti batus, bet vėl išgirdau mamą.

- Pasistenk neprilašinti per daug vandens, pas mus atvyksta svečiai.

-Kokie? - klausiau tik iš mandagumo, nes neketinau su jais praleisti laiko.

-Atvyksta Masonai. Tavo tėtis vėl su jais svarstys apie verslo planus.

- Vėl? Jie juk taip neseniai buvo pas mus.

- Taip, bet šįkart atvyksta ir jų sūnus. Masonai nori jį pradėti apmokyti, kad galėtų periimti verslą.

Ne.
Ne ne ne.
Jau verčiau būčiau likusi lauke po lietumi, kad jis mane ištirpdytų.

Meldžiamomis akimis pažvelgiau į mamą.

- Tik nereikia tokio veido, Rože. Neprivalėsi visą laiką būti su mumis, bet bent jau būk maloni jiems.

***
Kad kuo mažiau gaučiau priekaištų iš mamos, netgi šiek tiek pasistengiau dėl savo išvaizdos.

Išsidžiovinau savo permirkusius tamsius plaukus, pasidažiau blakstienas beveik išdžiuvusiu tušu ir net užmaskavau kelias dėmeles ir paakius. Dėl rūbų nekvaršinau galvos, tad išsirinkau paprastas juodas kelnes ir platų megztinį.

Savo permirkusioje kuprinėje radau telefoną ir cigaretes. Tikėjausi po formalių pasisveikinimų ir malonių replikų eiti tiesiai į balkoną - nors ruduo, bet apsivilkus storesnį megztinį buvo visai malonu vakarą praleisti lauke.

Greitai permečiau akimis telefono ekraną. Samuelis nieko neparašė.

Prieš pat pro duris įeinant Masonams mama akimis mane permetė ir nežymiai linktelėjo. Bent jau dėl vieno dalyko jai nereikės vargintis. Nors mama ir mėgo, kai būdavo svečių, žinojau, kad jai tai sukelia didelį nerimą ir stresą.

Melisa ir Tomas Masonai buvo seni tėvų draugai, o Tomą su mano tėčiu siejo dar ir verslo ryšiai. Masonai buvo atsakingi už statybas visame mūsų mieste, o tuo tarpu tėtis turėjo nemažą logistikos įmonę, aprūpinančią Masonus jų reikmėmis.

Pajutau, kaip mano veidas suakmenėjo pro duris įžengus Deividui. Gerklę užspaudė toks gumulas, kad keliom sekundėm nesugebėjau atsakyti Melisai į klausimą.

Mano laimei, visi trys Masonai nusekė paskui mano tėvus, o aš dangstydamasi namų darbais, nuslinkau į antrą aukštą.

***
Namų darbų padaryti taip ir nesugebėjau. Nereiškia, kad nesupratau, tiesiog negalėjau susitelkti į juos žinodama, kad mano namuose yra jis.

Išlipau iš kambario į balkoną. Jis buvo uždengtas stogeliu, tad nesušlapo mano čia seniai palikta pagalvė. Klestelėjau ant jos ir sugraibiau kišenėje esančias cigaretes ir žiebtuvėlį.

Velnias, jau beveik pasibaigęs.

Dar kartą patikrinau telefoną.
Jokios naujos žinutės.

Rože, o tu nepagalvojai, kad ir jam reikia laiko? Kad ne tu viena gali kažko prašyti? nekenčiu savo vidinio balso.

Išgirstu, kaip atsidaro mano kambario durys ir krūpteliu. Greitai atsisuku tuo pačiu metu slėpdama ranką su cigarete.

- Ohoho, ir ką gi tėveliai pagalvotų, jei tave rūkančią rastų?

Neplanavau jam nieko atsakyti, tad tik pritraukiu cigaretę prie lūpų.

- Pasidalintum?

Pažvelgiu į jį akies kraštu. Vaikinas jau ne prie durų, bet kambario viduryje.

- Ne. Ir ar aš tau leidau čia būti?

Jis tik šyptelėjo, iš kišenės išsitraukdamas savo pakelį.

- Ne, bet tavo mama paprašė patikrinti. Sakė tau reikia pagalbos. Priimsi į balkoną?

Balkonas buvo pakankamai didelis keliems žmonėms, bet per mažas, kad jausčiausi patogiai šalia Deivido. Jau vien tik tai, kad jis yra mano namuose, mano kambaryje mane vimdė, darėsi negera.

- Ar tik man atrodo, ar tu manęs vengi? Net mokykloje tavęs nematau, - mano laimei jis liko stovėti kambaryje, tik arčiau balkono durų ir persisvėrė norėdamas išpūsti dūmus.

Nieko neatsakiau.
Kodėl jis toks atsainus? Bendrauja su manimi tarsi būčiau niekas. Tarsi jis neprisimena, ką man padarė.
Ar jis prisimena?
Ar buvau tokia jam nereikšminga, kad jam nė motais?

Pasinaudojo ir numetė, visiškai nesivargindamas apie pasekmes.

Ar aš ne vienintelė, kurią jis taip išniekino, pažemino, sugadino?

- Man atrodo, - toliau tęsė jis,- kad paskutinį kartą tave mačiau savo vakarėlyje.

- Ir ką dar iš to vakaro prisimeni?- nenoromis atsisukau į jį. Gal pirma reikia susižinoti netiesiogiai, ar jis tik apsimeta, ar iš tiesų neprisimena.

- Shit, tikrai žinau, kad iš to Klaido pirkau kažką. Ir sumaišiau su alku,- jis pažvelgė į mane,- Rože, jei aš tau kažką pasakiau tą naktį tai prašau pasakyk. Aš beveik nieko neprisimenu.

- Tu...

-Deividai, mes jau einame namo!- iš apačios pasigirdo jo tėvų balsai.

Jis pasivaipė ir pritūpė prie žemės, kad galėtų užgęsinti cigaretę. Manoji jau seniai buvo užgesusi, bet visdar ją laikiau.

Net neišgirdau, kaip jis atsisveikino ir uždarė kambario duris.

Prisidegiau dar vieną cigaretę.

Jis nieko neprisimena.

~~~
Kai sakiau, kad grįžtu, tai pati nesitikėjau, kad su tokia nauja dalimi ir dar tiek žodžių. Palikite savo mintis ir nuomones, įdomu sužinoti, ką manote