Leiskit mums gyventi

kisses in the rain

-Lukas-

Mokykla darosi neapkenčiama. Kiekviename kampe verda karščiausios diskusijos ir apkalbinėjimai. Žinoma, kai mažą miestą sukrečia tokia nelaimė, visi apie tai kalbės. Kita vertus, žmonės nejaučia pagarbos nukentėjusiam ir jo šeimai. Mane dažnai sustabdo koridoriuose, išklausinėja apie mano seserį, policijos tyrimus ir įtariamųjų sarašą.

Vienintelis dalykas, pakeliantis man nuotaiką yra jis. Mokytojas. Jo pamokose galiu atsipalaiduoti, pasijausti savimi, negalvoti apie nieką kitą tik muziką. Ir aišku - jį patį. Maksas buvo labai intriguojantis, niekas nežinojo pilnos jo istorijos, tik pačius paprasčiausius dalykus. Man taip norėjosi daugiau apie jį sužinoti.

Kai suvokiau, kad turiu potraukį vaikinams, krepšinio treniruotės pasidarė įdomesnės. Kas norėtų praleisti tokią progą? Tai daryti reikėjo atsargiai, nes jei pamatytų ar pajaustų tavo žvilgnį žemiau diržo, rizikuotum būti apjuoktas ir dar smarkiai sumuštas.

Paula mėgdavo klausinėti apie rūbines, net prašydavo spoksoti, neabejoju vėliau aptarinėdavo su savo draugėmis. Ji nežinojo apie mano jausmus vaikinams ir gailiuosi jai neprasitaręs. Mes niekada tarpusavyje neturėjom paslapčių.

Net skaudu pripažinti, kaip man jos trūksta.

***

Atsidūstu ir uždarau spintelės duris. Po treniruotės turėjau pasikalbėti su treneriu, tad mokykla buvo visiškai tuščia. Pažvelgiau pro langą - lauke pylė kaip iš kibiro. Teks namo eiti per lietų.

Stovėjau po mažu stogeliu, tikėdamasis, kad lietus bent kiek nurims. Buvau bepraradęs viltį ir ketinęs žengti į lietų, kai mane sustabdė žemas balsas:
-Panašu, kad audra nenurims. Ar tave pavežėti?

Atsissukau išvysdamas jį. Mokytoją. Vienoje ankoje jis laikė portfelį, kitoje spaudė skėtį. Ir šypsojosi pačia gražiausia šypsena, kokią tik esu matęs.

-Nenorėčiau jums sutrukdyti.

-Niekis, Lukai. Be to, paskui dar persišaldysi, negalėsi dainuoti. Svarbu saugoti savo balsą.

Dar norėjau pasiginčyti, bet mokytojas mane stumtelėjo į lietų ir pats pasileido bėgti. Paknupstomis lėkiau iki vyro, kuris jau stovėjo prie pilko automobilio ir juokėsi.

Po kelių minučių jau sėdėjom viduje ir važiavome tuščia gatve. Aš tirtėjau iš šalčio. Apsikabinau save, bergžčiai stengdamasis save susišildyti.

-Atleisk, kondicionierius sugedęs,- tarė Maksas, spaudydamas įvairius mygtukus,- primink, kur tu gyveni?

-Taikos gatvė 16,- tariau jausdamas, kaip kalena mano dantys.

Maniau, kad bus keista važiuoti su mokytoju, tačiau likusi kelionės dalis praėjo itin maloniai. Mes atradom bendrą kalbą apie mėgstamus muzikos stilius, koncertus, atlikėjus. Net nepastebėjau, kaip prabėgo laikas. Tačiau atkreipiau dėmesį, kad jis beveik nieko asmeniško apie save nepasakė. Nei apie draugus, antrąją pusę, patirtį koledže- nieko. Ir nesinorėjo būti įkyriam, tad nedrįsau klausti.

Pagaliau pasiekėm mano namų adresą. Padėkojau už pavežėjimą ir jau ruošiausi atidaryti dureles, tačiau jos užstrigo. Sumišęs bandžiau jas atrakinti. Maksas kikendamas persisvėrė per mane ir ieškojo rankenos. Jis buvo taip arti. Mūsų veidai kone lietėsi. Pajutau jo odekoloną, kuris visiškai mane apsvaigino.

-Na štai,- po kelių minučių jis pagaliau atrakino duris,- lauksiu tavęs pamokoje, Lukai.

Pasiėmęs kuprinę ir sportinį krepšį išlipau į lauką, kur vis dar pylė lietus. Mokytojas pamojavęs nuvažiavo. Dar ilgai akimis lydėjau automobilį, kol mano mintys skriejo it pamišusios.

***
Sveiki sveiki! Vau, kaip ilgai nieko čia nerašiau ir nekėliau, bet viliuosi tai daryti kaip įmanoma dažniau~