Leiskit mums gyventi

susitikimas

-Rožė-

Labiausiai nervinantis dalykas apie mažus miestelius yra tas, kad visi pažįsta visus. Sveikinasi su kaimynais ravėdami daržus, kviečia vienas kitą į svečius, ant suoliuokų aptarinėja orus ir pakilusias kainas.

Man tai nesiseka tuo, kad tėvai labai gerai sutaria su Masonų šeima. Pernelyg gerai, kad dažnai kviečiasi į svečius. Prieš tą dieną į tai nekreipiau daug dėmesio, bet po jos aišku, kad viskas pasikeitė. Kelis kartus man buvo pasiseka išsisukti, nakvoti pas draugę kuo toliau nuo namų. Su gailiais maldavimais man ir šįkart pavyko ištrūkti iš namų.

Patraukiau link savo mėgstamiausios vietos miestelyje - ,,Džo Kavinės". Maža, jauki, tyli- tokia atmosfera man labiausiai patinka.

Kavinės savininkė Elena Džo mane visada pasitinka su šypsena.

-To paties kaip visada?- taria ji. 

Aš palinksiu galva. Nežinau ar reikia didžiuotis, kad esu dažna lankytoja, kita vertus Džo visada mane nemokamai pavaišina jos pačios keptais skanumynais.

Kol moteris ruošė kavą aš dairiausi aplink pustuštę erdvę. Ant antikvarinės sofos buvo susėdusios dvi senyvo amžiaus moterėlės ir klegėjo it žąsys. Įspūdingus ūsus turintis vyras skaitė laikraštį. Du jaunuoliai dirbo kompiuteriais, retkarčiais pasakydami vieną kitą frazę.

Nuo prekystalio paėmusi puodelį ir lėkštelėje gulintį sausainį užsigrobiau visą sofą ir prieš ją stovintį stalą. Išsitraukiau kompiuterį, norėdama pažiūrėti kokį filmą ar dokumentiką.

Staiga mano įtemptas paieškas nutraukė seniai girdėtas balsas:

-Aš pasimetęs. Ar gali parodyti kryptį į tavo širdį? 

-Juk žinai, kad šitie dalykai nebeveikia su manimi,- atsakiau nepakeldama akių.

-Bet suveikė patį pirmą kartą.

Deja su tuo turėjau sutikti. Man nieko nespėjus pasakyti vaikinas įsitaisė šalia manęs. Pažvelgiau į Samuelį - šis visiškai nepasikeitė. Tos pačios blondiniškos garbanos, veido nepaliekanti šypsena ir mėlynos akys pilnos džiaugsmo.

-Tavęs labai trūksta poezijos klube. Man tavęs trūksta, mano mūzos. 

-Samai, aš...

-Daugiau jokių pasiaiškinimų, Rozalina!- jis greitai mane nutraukė.- Tau išėjus visa esybė pranyko, į pasaulį įsimaišė tamsa.

Samuelis mėgsta dramatizuoti. Ir mano vardą paversti kaip įmanoma ilgesniu.

Prieš pat vasarą buvau pradėjusi lankytis vietinėje bibliotekoje organizuojamuose pasibuvimuose, o vėliau ir poezijos klube. Ten susipažinau su Samueliu. Jis metais vyresnis, tad jau baigęs mokyklą, tačiau neturėdamas jokių planų, atsikraustė kartu su tėvais čia. Mes greitai susibendravome, ypač kai jis poezijos vakarais vis kaišiodavo man į delną raštelius, o aš vis kikendavau. Vieną kartą taip pradėjome juoktis, kad mus išprašė lauk; Samas nusivedė mane į niekieno nelankomą enciklopedijų skyrių ir pabučiavo.

Po tos dienos, to įvykio visiškai atsiribojau nuo išorinio pasaulio. Nuo tėvų, draugų ir skaudžiausia, nuo Samuelio. Aš taip troškau jam išsipasakoti, pasiguosti, bet bijojau. Todėl jį atstūmiau. Sudaužiau jo širdį, bet tuo pačiu sutrupinau ir savąją.

-Neabejoju, kad turėjai savo priežasčių kodėl taip pasielgei,- tęsė jis,- noriu, kad žinotum, jog aš visada būsiu šalia. Juk pasitiki manimi?

-Taip. 

Ar aš dar žinau, ką reiškia pasitikėti kitu žmogumi?

-Jei tau reikia laiko, aš galiu jo duoti tiek, kiek jo norėsi. 

-Dėkoju už tavo supratingumą. Ir labai atsiprašau už viską.

-Nesijaudink, aš nepykstu ant tavęs.- vaikinas nejaukiai pasimuistė,- Tai ką žiūrėsim?- pažvelgė į mano kompiuterį.

-Dokumentiką ,,Jiro Dreams of Sushi",- tariau paduodama jam vieną ausinuką.

Samuelis nusilaužė gan didelį sausainio gabalą ir prisėdo arčiau manęs. Dvejodama paguldžiau galvą ant to peties ir pajutau, kaip jis atsargiai ir švelniai viena ranka apjuosė mano liemenį.

-Esi ypatinga. Tokios kaip tu, Rože, daugiau nėra.

***
Gavosi kiek ilga, bet ši dalis man taip sušildė širdį~