Leiskit mums gyventi

crybaby

-Alisa-

Rodėsi ta palikimo po pamokų valanda tęsėsi amžinybę. Negana to, už manęs sėdėjo Klaidas, visą laiką laidantis pašiepius juokelius ar kandžias įžvalgas. Atrodė, kad jam visiškai niekas nerūpi. Tikriausiai lengva būti tokiu žmogumi, visiškai dėjusiu ant viso pasaulio.

Neturėjau jokio noro prašyti pavežėjimo iš brolio ar mamos, tad nusprendžiau grįžti namo pati. Žinoma, galėjau paskambinti tėvo vairuotojui, šis buvo malonus vyrukas, bet norėjau bent vieną dieną nesijausti tokia... priveligijuota. Aš nenoriu būti tokia išskirtinė. Atrodė, kad visi vis kažko tikisi iš manęs, mero dukros.

Spardžiau akmenukus, eidama nukritusių, pageltonavusių lapų išklotu šaligatviu. Ruduo atėjo greičiau nei tikėjausi. Atrodė jis nori, kad kuo greičiau pamirštumėm baisius vasaros įvykius. Na, bet kaip galima visa tai pamiršti?

Dar pamenu kaip su ašarom akyse klausiausi tėvo praėjus kelioms dienos nuo birželio penkioliktosios. ,,Jei tai mūsų neliečia, tai nėra aktualu." Nesuprantu, kaip gali žmogus būti toks beširdis.

Net neišgirdau link manęs artėjančio motociklo triukšmo. Atsisukusi išvydau lengvai atpažįstamą odinį švarką. Klaidas.

-Ar reikia pavėžėti tave, princese?- jis nusiemė savo šalmą ir susiraukė nuo į veidą šviečiančios saulės.

-Ar galėtum manęs taip nevadinti?- sukryžiavau rankas ant krūtinės ir bandžiau atrodyti pikta.

Tačiau negaliu nepripažinti, kad manęs neužpildė šiluma, išgirdus tokį kreipinį.

-Negaliu princese. Nagi, neturiu visos dienos. Važiuosi su manimi?

Nežinau kas man nutiko, tačiau linktelėjau ir priėjau prie jo. Jis ištiesė man savo šalmą. Suglumusi žvelgiau į Klaidą, o jis neapsikentęs pats užmovė šalmą, tačiau labai švelniai.

-Nesijaudink, man jo nereikia tiek, kiek tau.

-Tik nevažiuok labai greitai,- sumurmėjau atsisėsdama už jo.

-Lėtai nepavyks, princese. O tu tik tvirtai įsikibk.

Apkabinau jį iš nugaros ir mes nuvažiavome lapais nuklotu keliu tolyn.