-Klaidas-
Vos tik įžengiau į mokyklą pajutau joje nejaukią atmosferą. Mokiniai kalbėjosi tyliai, kelios merginos apsikabinusios kūkčiojo. Pajaučiau begalę smerkiančių žvilgsnių.
-Čia jis. Jis tai padarė,- girdėjau šnabždesius.
Net nespėjau atrakinti savo spintelės, nes prie manęs prisistatė du policijos pareigūnai ir direktorius Robinsonas.
-Klaidai, manau visiems būtų geriau jei nesipriešinsi,- tarė direktorius.
Aš to net neketinau daryti. Nusekiau paskui trijulę į Robinsono kabinetą, kuriame buvau gan dažnas lankytojas.
-Taigi, Klaidai,- tarė pareigūnas kai atsisėdau prieš stalą,- pradėsime paprastai. Kur buvai birželio penkioliktą dieną?
-Deivido Masono vakarėlyje.
-Tame pačiame kuriame buvo Paula Vein?- įsiterpė moteris, pasitaisydama savo uniformą.
-Ką bandote tuo pasakyti?
-Mes tik norime išsiaiškinti jos mirties aplinkybes.
-Ir manot aš prie to prisidėjau? Neįtikėtina,- tai pasakęs pagriebiau savo kuprinę ir nuėjau link durų.
-Mes čia dar nebaigėm, nedrįsk išeiti pro tas duris!- pakėlė balsą direktorius.
-Tik pabandyk mane sustabdyt.
***
Namuose dvokas buvo nepakenčiamas. Visos grindys nuklotos buteliais. Mano tėvas išvertęs pilvą gulėjo ant sudarkytos sofos.
Kaip galėdamas atsargiau nusigavau iki miegamo kambario. Pažvelgiau į mamos nuotrauką remelyje ant stalo - joje mama laiminga glosto savo padidėjusį pilvą, kuriame jau buvau įsitaisęs aš.
Šyptelėjau. Suvokiau, kad nebepykstu ant mamos už tai ką ji padarė. Kad suprantu kaip jai buvo sunku.
Atsidūsdamas išsitiesiu lovoje. Pro langą matau mėnulį, spindintį visu pajėgumu. Staiga supypsi mano telefonas, bet ne tas į kurį man parašo, kai nori įsigyti ,,prekių".
Girdėjau tavęs šiandien klausinėjo. Ar viskas gerai?
Manimi niekas taip nesirūpina.
ESTÁS LEYENDO
Leiskit mums gyventi
Novela Juvenil*Istorija yra redaguojama, kai kurios vietos gali būti pakeistos arba atnaujintos* Keturi paaugliai, norintys gyventi. Mažas miestelis, turintis begalę paslapčių. Ir viena naktis, pakeitusi jų visų gyvenimus. ĮSPĖJIMAS: istorijoje yra homoseksualum...
