Leiskit mums gyventi

whiskey & tears

-Klaidas-

Ji tokia graži. Tiesiog stulbinanti. O dabar ji yra stipriai įsikabinusi į mane, visu kūnu prisiglaudusi prie manojo. Ir visgi, tokia tolima. Ji neprisileistų manęs arčiau, o jei ir prisileistų, vėliau paliktų, vos mane pažinusi.

Mums sustojus prie posūkio link jos namų, Alisa man nesmarkiai kumštelėjo.

-Ar galim ten dabar nevažiuoti? Labai nenoriu namo, prašau,- jos balsas taip tyliai girdėjosi.

Aš tik linktelėjau. Pats nenorėjau grįžti namo, kuriuose niekas mane nelaukia, o tėvas be jokios abejonės bus prisigėręs. Tad pasukau link vienos ramios vietos, apie kurią žinojau.

Tai buvo skardis su nepakartojamu vaizdu į miestelio ežerą. Prieš kelis metus buvo nuspręsta, kad ant jo būti yra pernelyg pavojinga, todėl ten niekada nebūna žmonių.

Mums atvažiavus Alisa nušoko nuo motociklo ir, padavusi man šalmą, nuėjo prie pat krašto.

-Tik negalvok nušokti,- stengiausi pajuokauti, nors net nežinojau, kaip ji dabar jaučiasi.

-Pats mane čia atsivežei.

-Pirmą kartą ką nors čia su savimi atsivežu,- priėjau prie pat jos.

Ji staigiai atsisuko ir buvome labai arti vienas kito.

-Nelabai tuo tikiu.

Pridedant prie mano reputacijos ir mergišiaus etiketę, neturėjau jokių šansų, kaip pakeisti Alisos nuomonę apie mane. Deja, negaliu paneigti, kad esu turėjęs nemažai vienos nakties nuotykių. Ilgalaikiai santykiai ne man. Nesu jų turėjęs, bet žinau, kad man jie nepavyktų.

Alisa atsisėdo ant žemės, prie pat krašto. Prisėdau šalia jos. Kelias minutes sedėjom tyloj, kuri visai nebuvo nejauki. Kaip tik atvirkščiai, man ji patiko. Ne su kiekvienu žmogumi galėtum būti tyloje ir tuo mėgautis.

Staiga išgirdau kaip ji pradėjo kūkčioti. Nežinojau, kaip teisingai į tai reaguoti. Nemoku būti švelnus ir supratingas. Ji padėjo savo galvą man ant peties, o aš atsargiai, tarsi ji būtų krikštolinė, apglėbiau jos pečius. Jutau, kaip mano marškinėliai sudrėksta nuo jos ašarų. Švelniai prisiliečiau prie jos nugaros ir nevykusiai patapšnojau.

-Atleisk, kad aš taip. Gadinu tau nuotaiką,- ji šniurkščiojo, bandė sutvarkyti savo nubėgusį tušą.

-Viskas gerai, nieko tu negadini.

-Ne, negerai. Yra vienas dalykas, kuris mane baisiai griaužia.

-Ir kas tai bebūtų?

-Tai, kas nutiko birželio penkioliktą.

Tos dienos neįmanoma neprisiminti. Dar ilgam visi kalbės apie ją. Tokie žiaurumai pas mus retai įvyksta.

-Turi omeny Paulą? - trumpam žvilgsnį nusukau prie ežero. - Nesi vienintelė, kuri taip jaučiasi.

- Taip, tiesiog... Ai, tu nesuprastum.

-Kodėl ne? - pažvelgiau atgal į ją. - Jau vieną kartą buvai man išsipasakojusi.

Alisa taip greitai pakėlė galvą, kad vos kakta nevožė man į smakrą. Dabar žiūrėjom vienas į kitą.

- Ką turi omeny?

- Per vakarėlį tu prisigėrei ir papasakojai man viską.

Alisos išraiškoje kažkas persimainė. Ir nors jai ašaros dar krito, ji atrodė sumišusi. Pasimetusi. O tada pikta.

Buvau pamiršęs, kad laikiau ranką prie jos pečių, kol mergina jos nenusviedė kaip įmanoma toliau ir atsistojo.

- Ir ko tikiesi dabar? Kad tau atsiversiu, o tu pradėsi mane šantažuoti? Mano šeimą?

-Alisa...

- Ar blogiau, kad kojas tau praskėsiu? Turėtum tada kuo pasigirti.

- Aš taip nedaryčiau! Ir išvis, ar tu taip blogai apie mane galvoji?

- Aš apie tave nieko negalvoju. Man tu esi niekas. Nedrįsk daugiau prie manęs artintis.

Ji pradėjo nuo manęs eiti tolyn. Visai kaip tą naktį.

Tada buvo klaida jos nepasivyti. Dabar būtų klaida būtent taip ir padaryti.

Man tu esi niekas.
Taip man ir reikia.