Lūžis (1,2 sez) // Z. M. fanfiction (BAIGTA)

10. Išsikraustymas

*Zayn pozicija*

Laikiau Kerę savo glėbyje ir jaučiausi taip keistai, kaip dar niekada nesijaučiau.

Mano jausmai yra stipriai persipynę. Šiandien praradau savo tėvą ir su lyg tuo momentu man ant pečių užgulė visas verslas, bet taip pat susigrąžinau merginą, dėl kurios galiu padaryti bet ką.

-Kere, atleisk man už viską: už melą, apgaudinėjimą ir buvimą tokiu šikniumi. Visą šį laiką vien apie tai ir galvojau,- mums šiek tiek atsitraukius tariau.

-Zayn, viskas gerai. Atleidžiu tau, bet prižadėk man kai ką...- Kerė pažvelgė giliai man į akis lyg norėtų jose išvysti visus mano jausmus glūdinčius viduje. Nes akys sielos veidrodis, tiesa..?

-Ką?- pažvelgiau į ją spindinčiomis akimis.

Mergina patylėjo, šyptelėjo, ranka švelniai perbraukė man per skruostą ir pasilenkė taip arti, kad mūsų lūpas teskyrė keli centimetrai.

-Nebenuvilk manęs,- sušnybždėjo.

-Prižadu, nebenuvilsiu,- taip pat tyliai pasakiau ir lėtai savo lūpas priglaudžiau prie jos lūpų. Tai nebuvo ilgas bučinys, bet abu supratome, kad tai mūsų jausmai vienas kitam.

Kurį laiką sėdėjome svetainėje netardami nei žodžio, bet aš žinojau, ką reikia pasakyti.

-Kere...norėčiau pakalbėti apie tą vakarą, kai Stefanas apie mane tau išrėžė visą tiesą.

-Na, nemanau, kad apie tai dar reiktų kalbėti. Jis tikras stuobrys, kad taip pasielgė,- mačiau kaip ji sugniaužė savo kumščius.

-Ne.. Aš ne apie tai. Turiu omenyje, kas vos neįvyko prieš tai... na, kai mes vos nepasimylėjome. Ir aš tikrai nenoriu, kad tu pamanytum, kad man tik to ir reikėjo. Žinau, kad tu esi to dar nepatyrusi, todėl norėčiau, kad tu žinotum, kad man tu tikrai rūpi ir aš lauksiu tol, kol tu būsi pasiruošusi mūsų pirmajam kartui.

Mačiau, kaip Kerės akys sublizgėjo. Ji mane apsikabino ir apipylė bučiniais. Poto pažvelgė į mane.

-Zayn, ar galėčiau gyventi su tavimi? Nenoriu gyventi su pusbroliu.

-Žinoma, man ir pačiam reiktų daugiau tavo šilumos,- šyptelėjau jai.

-Gerai, tada einu susidėti daiktų ir galėsime važiuoti iš čia,- tarė ji ir užlipo į viršų.

Kol visi Kerės daiktai atsidūrė prie laukinių durų, aš telefonu tvarkiau reikalus susijusius su tėvo laidotuvėmis. Žinoma jaučiausi dėl to labai blogai, bet mes su juo niekada nebuvome artimi. Dabar pagalvoju, kad beveik jo nepažinojau.

Na štai ir Kerė stovinti ir laukianti manęs prie paradinių durų su dviem dideliais lagaminais bei dar trimis nemažomis "tašytėmis", kaip ji jas pavadino. Nusišypsojau jai ir ėjau autis batų.

-Ar viską pasiėmei?- sarkastiškai, bet linksmai tariau.

-Ei, baik,- nusijuokė ji.

-Mažute, aš dar net nepradėjau,- apsiavęs batus greitai pakėliau ją ir kaip nuotaką išnešiau iš namų ir ėjau link savo baltosios bmw, pradaręs priekines keleivio dureles švelniai pasodinau ją, o pats grįžęs sudėjau visus jos daiktus į mašinos bagažinę. Mano Kerė gyvens pas mane!

❤❤❤
Sveikinu visas su naujaisiais metais!!