Amor omnia vincit (LT)

( 1 )

„Meilė – laukinė galia. Kai stengiamės ją valdyti, ji mus sunaikina. Kai stengiamės įkalinti, paverčia vergais. Kai mėginame suprasti, supainioja mus ir sutrikdo". -Paulo Coelho- 

AMŽINAI

Amor

omnia 

vincit

⍨⍨⍨⍨⍨

Andželika

Supratusi, jog esu ir vėl jūroje apėmė baimė. Apsidairiau. Jaučiuosi keistai. Esu privataus laivo kajutėje, kuris daugiau nei prieš kelias valandas išplaukė iš Ispanijos Valensijos uosto. Groja garsi ispaniška tango muzika, girdi, kaip žmonės juokiasi. Staiga būklė aplinka. Lyg dūmas išnykau iš kajutės ir atsiradau denyje. Išvydau mama, kuri linksminosi šokdama vyrui, kurio daugiausiai buvou . Ji kitokia nei visada. ... Be jų abu buvo ir daugiau žmonių...Norėjau eiti link mamos ir pasakyti, kad tuoj pat mane išlaipintų į krantą... Bet... Tada ir vėl dingau...Šalta, trūksta oro, jaučiu plaučiuose vandenį. ..Esu jūroje... Jūrojė...Visur, jūra... Man labai šalta...

Gaudydama orą nuo spintelės stvėriau stiklinę vandens ir atsigėriau. Vanduo buvo kambario temperatūros, todėl troškulio ne numalšino. Apsidairiau namuose. Mėnulio šviesa ir keli naktiniai šviestuvai apšvietė mano miegamąjį: Boho stiliaus dekoracijos ir baldai. Po akimirkos suvokiu, jog nesu laive. Nesu laive. Nesu laive. Esu savo. Esu savo namuose. Ačiū, Dievui.Tai suvokus, tarsi nuo krūtinės nuslinko didelis akmuo, kuris spaudė mano plaučius. Nors ir suvokiau, kad tai tik sapnas, vis tiek nenustojo trūkti oro. Todėl užsidejau baltą naktinių chalatą ir išėjau iš savo kambario. Eidama ilgu koridoriu antrame aukšte dairiausi, jog neužkliūčiau ant kokios nors namų dekoracijos. Čia pilna senų porcelianinių vazų, skulptūrų. Ir negana to nėra, nei vieno lango, pro kurį prasiskverptų mėnulio šviesa. Langai koridoriuje yra tik koridoriaus gale ir laiptinėje. ,,Pasisekė"., jog mano kambarys pačiame gale. Visi šeimos nariai miega. Jei prikelsiu juos, man jie tikrai ne padėkos. O jei dar pamotės Virdžinijos sudaužysiu antikvarines vazas, tikrai privalėsiu kraustytis gyventi pas drauge, nes nepakęsiu jos smerkiančio žvilgsnio į mane ir kandžiu jos žodžių. 

Nulipusi tėvo taip dievinamais marmuriniais laiptais, vestibiulyje pasukau link terasos durų ir išėjau į lauką. Vienintelis šiuose brabangiuose namuose tėčio padidžiavimas yra dideli, brangūs marmuriniai laiptai, kurie priminė pilies laiptus. Na, iš tiesų, šis namas primena rūmus. Vaikystėjė įsivaizdavau, jog esu princesė, todėl vaikščiojau pirmyn atgal įsakinėdama mūsų darbuotojus. Jie visi iš manęs juokdavosi, vadindavo mažąją princese. Princesė, kuri niekada neišeidavo iš namų, nes bijodavo. Buvo tikra kankynė eiti į mokyklą.

Atsisėdusi ant terasos medinių žiūrėjau į žvaigždes. Tai visada, padeda nusiraminti susapnavus, jog ir vėl skęstu jūroje. Miego nenorėjau, todėl stebėjau žvaigždes iki aušros. Po kelių valandų supratusi, kad tuoj tėtis atsikels, tuoj pat skubėjau į savo kambarį. 

- Ką taip anksti veiki? - vidurį laiptų sutikau tėtį. Jau apsivilkusi dailiu mėlynu kostiumu ir žvaliai nusiteikusi su kavos puodeliu rankose. Negalėčiau taip anksti keltis kiekvieną dieną, - Manau, neišgirdai mano klausimo, Andželika.

-Tėti...- norejau pasikalbėti apie savo sapną. Tiksliau prisiminimą. Tai vienas ir tas pat, nes kai susapnuoju pasijuntu kaip vaikystėjė.

-Eik apsirengti, kol darbuotojai neatsibudo ir nepamatė tavęs su naktiniais. Kiek kartų galiu kartoti, jog nevaikščiotai su naktiniais bendrose patalpose, kuriose gali sutikti darbuotojus.