Amor omnia vincit (LT)

( 16 )

„Vienas žodis mus išlaisvina nuo viso gyvenime slegiančio skausmo. Tas žodis yra meilė". -Sofoklis-

Šiandien antra diena bendrovėjė, o darosi jau nuobodu. Nežinau ar gera mintis čia dirbti. Juk esu menininkė, o ne verslininkė. Na, tėtis sako, jog įprasiu prie įtemptos atmosferos ir griežtumo. Bent jau dirbdama nemiela darbą negalvoju apie tą žmogų. Štai ir vėl. Po velniu ! Atsistojusi nuo kėdės žvilgtelėjau į save. Pasitvarkiau baltą sijoną, kuris šiek tiek buvo susiglamžęs. Ar kada galėjau pagalvoti, jog dirbsiu šeimos versle? Žinau, jog šis pasikeitimas išeis į gerą. Vienas iš gerų dalykų, jog supratau, kad klasikinis stilius man tinka labiau, nei maniau anksčiau. Atrodau, daug labiau ...Moteriškesnė? Ar taip sakytu Virdžinija su Ana? Ne skraidau debesyse, kaip anksčiau. Nebūsiu naivioji Andželika. Naujoji Andželika daugiau ne be pasitikės žmonėmis, taip kaip anksčiau.

Grįžau prie sutarties, kurios atsiuntė Kloja. Vakar viską aptarėmė, todėl pasirašiau rašiklį ir pasirašiau sutartį. Šiandien jai pati nunešiu sutatį. Durys atsivėrus pastebėjau įeinantį Klaudijų. Kodėl jis neatstoja nuo manęs?

-Labas, Angele,

-Ko nori?

-Vieną dieną tavęs nemačiau ir tai visiška kankynė. Nei kiek nepasiilgai ?

-Atstok,- negaliu net žiūrėti į jį,

-Juk žinai, kad neatstosiu, nes myliu tave

-Tai ne meilė, tai apsėdimas...

-Vadink, kaip nori. Man svarbu, jog tu mane pamiltum.

-Nesitikėk. Negaliu į tave net pasižiūrėti

-Viskas dėl to, jog prieš dvejus mėnesius surengiau su tavo motiną tą spektaklį? - negaliu patikėti, jog jis dar drįsta apie tai kalbėti. Nekenčiu jo. Nekenčiu. - Juk atsiprašiau tavęs.

-To nepakanka. Dink iš mano tėvo kabineto. -parodžiau į duris, bet jis tik šyptelėjo.

-Andželika juk paaiškėjo, jog tam apsimeteliui tu net nerūpėjai. - jis vis dar primena jį. ,- Pažiūrėk į gerąją pusę. Tu su mano pagalbą jam smogei žemiau juostos.

-Paisitai nesąmonės.

-Jei reikės paaukoti viską, jog pamiltai mane, taip ir padarysiu. Andželika, kad ir kaip stengiuosi tu mane ignoruoji. Mano kantrybė baigsis. O tada padėk Dieve, jog abudu išpristumeme sveiki. - ką jis turi omeny? - Nežiūrėk tokiomis bailiomis akimis. Neversk, manęs elgtis taip, kaip tikrai nenorėčiau,

-BEPROTIS.

-Regis, vėluoju į susirinkimą. - pažvelgęs į laikrodį ant riešo pasako , - Tavo tėtušis jau suprato, kad su manimi juokauti neverta. Tu taip pat suprasi.

-Grasini man ?

-Ar galėčiau? - nusišypsojęs pasako, - Tikiuosi apsvarstyti.

-Ką apsvarstysiu?

Tik jam išėjus sugebėjau paklausti. Kodėl ne atstoji, Klaudijau? Kaip jis įsibrovė į mūsų gyvenimą. Tikrai beprotis. Tėti, kodėl tu man nieko nepasakoji. Nepasakoji, nei kas toks yra Klaudijus ir jo tėtis. Nei kaip susipykai su Antonijaus tėvu. Argi, užtenka paaiškinti, jog susipykote ir tapote mirtinais priešais? Taip nebūna. Reikia, pakvėpuoti grynu oru, nes uždusiu šiame kabinete. Liftu pakilau ant stogo nuo kurio atsiveria visas Londono vaizdas. Jeigu tėtis nepasakoja, pati pradėsiu aiškintis. Bet, ar galima šnipinėti tėti? Nežinau ką galvoti ir kaip elgtis. Atsirėmusi į šaltą sieną žiūrėjau, kaip pamažu ruduo pasiglemžia Londoną. Jau lapai pradėjo geltonuoti. Viskas keičiasi. Viskas taip paslaptinga... Gal taip ir turi būti? Galbūt, neturėčiau kištis į tėčio praeitį...Bet ...Prisiminus Antonijaus žvilgsnį į tėtį iki šiol per nugarą nueina šiurpulys. Buvau įsimylėjusi ir nepastebėjau koks jis pavojingas. Ką tokio tėtis padarė, jog Antonijus net kesinosi nužudyti tėtį? Kaip jis galėjo žiūrėti man į akis ir tuo pačiu kenkti mano tėčiui?