Amor omnia vincit (LT)

( 15 )

Matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, akimis nematome.
-A.de Sent-Egziuperi-

Andželika

Po dviejų mėnesių

Šypsojausi Antonijui, o jis man atsakė tokia pačia šypsena. Žinau, tai, kad nenoriu išeiti iš šios vietos. Čia labai gera: Šviečia saulė, čiulba paukščiai, pušų medžiai linguoja. Norėjau paliesti Antonijaus veidą, bet jis patraukė mano ranką. Kodėl jis taip elgiasi? Kodėl dingo iš jo lūpų šypsena ? Jis ėjo toliau nuo manęs į mišką. Kur jis eina? Link ežero? Juk žino, kad nemoku plaukti. Staiga vaizdas pasikeitė. Aš vandenyje? Šalta, trūksta oro, jaučiu plaučiuose vandenį...Esu ir vėl jūroje? Apsidariaiu nėra nei vieno žemės krašto... Vadinasi aš jūroje...Kaip atsidūriau jūroje? Visur, jūra... Man labai šalta...Toli matau žmonių veidus. Susiliejusius žmonių veidus. Kuo toliau jie tolsta nuo manęs....Aš miršu. Aš mirštu. Antonijus mane atstūmė. Antonijus mane atstumia, o aš mirštu. Antonijau gelbėk mane...Antonijau aš mirštu...

O Dieve...Atsibudusi iš košmaro griebiausi stiklinės vandens. Paliečiau savo plakančia širdį. Kiekvieną kartą košmaras darosi vis tikroviškesnis. Tai darosi nepakeliama. Kas man darosi? Kodėl vis dar prisimenu tą niekšą? Žvilgtelėjau į lovos kraštą. Neišjungiau vakar nešiojamojo kompiuterio ir užmigau. Pajudinus pele žvilgtelėjau į google vaizdus. Štai, kodėl jis neišlenda tau iš minčių, Andželika. Jei kas vakarą googlinsiesi apie Antonijų Antonelli niekada nepamirši jo. Google vertejas. Verčiuosi itališkus straipsnius lyg būčiau apsėsta jo. Tai darau, nes noriu žinoti su kuo turi reikalų mano šeima. Jis įsibrovė į mano gyvenimą. Sugriovė jį. Sudužusi širdis, svajonės palyginus niekas, su tuo, kad jis pasikesino į mano tėvo gyvybę. Tai per didelė kaina. Įsimylėjau žmogų, kuris kenkė mano šeimai... Išlipusi iš lovos staiga pradėjo pykinti. Kas dedasi? Bet atsisėdusi ant lovos krašto pykinimas praėjo.

Norėčiau visą dieną gulėti kambaryje ir niekur neiti, bet... Šiandien mieste turiu reikalų. Tėtis su Taileriu teisus. Turiu užsiimti ne vien tapybą, bet ir kitais darbais. Nuo šiandien dirbu tėčio bendrovėje. Nuėjusi į drabužinę išsirinkau drabužius: juodas klasikines kelnes ir juodą švarkelį. Garbanotus rudus plaukus išsitiesinau į nepriekaištingai tiesiai. Garbanoti plaukai...Primena...Kaip tas menkysta žaisdavo su jais. Ir kartodavo, jog myli. Nors... Tai buvo melas... Aš atidaviau jam visa save, o jis pasityčiojo iš manęs.

Niekada, daugiau nebe būsiu garbanotais plaukais. Atsisėdau ant sofos ir pravirkau. Tėtis, teisus. Niekada nepamiršiu šio skausmo. Visi prisiminimai mane kankins. Stengiuosi visko atsikratyti kas susiję su juo. Pakeičiau kambario interjerą, jis nebe toks vaikiškas, kaip anksčiau. Pakeičiau aprangos stilių. Pasikeičiau pati. Bet vis tiek...Negaliu... Vis tiek prisimenu. Šie namai, butas, net pats Londonas primena jį. Viskas man primena jį. Nuėjusi į valgomąjį pastebėjau, jog visi susirinko prie stalo.

-Labas rytas, - pasisveikinau pirma. Visi su manimi pasisveikino išskyrus Ana ir Virdžinija. Ar dar ilgai jos pyks ant manęs? Taip, jos su manimi negražiai pasielgė, bet atleidau. O jos pyksta ant manęs be priežasties. Juk žino, jog ne susižadėjau su Klaudijumi. Nors iki šiol daugelis žmonių dar mano, jog jis mano sužadėtinis. Ypač žurnalistai nepamiršta parašyti straipsnių.

-Šiandien pirma diena biure? - paklausia dėdė, linktelėjau ,- Džiugu, jog kuo toliau daugiau Lambert šeimos narių dirba bendrovėjė. Andželika, kokias pareigas užimsi?