Amor omnia vincit (LT)

( 19 )

Meilės mįslė yra didesnė nei mįslė gyvenimo. (Oskaras Vaildas)

Andželika

Gulejau šiltoje vonioje ir valgydama desertą bandau save nuraminti. Ir vėl skendau. Ir vėl...Bet nieko neprisimenu. Paliečiau žaizdą viršugalvyje, kuri buvo jau apžiūrėta gydytojo. Nieko, man neatsitiko, bet dėl visa pikto gydytojas liepė išsitirti ligoninėj. Jeigu, ne Antonijus, tikriausiai būčiau jau mirusi. Kas man į galvą šovė, jog perlipau tureklus? Kokia kvailė... Pavydėjau, todėl...Elgiausi, kaip tikra beprotė. Nors...Nusišypsojau. Iš tiesų anksčiau tikrai nebūčiau taip pasielgusi, tikriausiai vis labiau nebebijau vandens. Dabar, reikia išmokti plaukti. Ir tiek... Ir tada...

Kaip be Antonijaus išmoksiu plaukti? Nustok, galvoti apie jį. Nei, širdis, nei smegenys nenori jo užmiršti. Tai, kaip man elgtis? Turiu, nukreipti mintis, kitur. Po velniu ! Išlipusi iš vonios apsiviniojau kūną dideliu rankšluosčių. Šukuodamasi šlapius plaukus žiūrėjau į save.

-Įsimylėti...mirti...tas pats, - tai ką visada turėtum prisiminti Andželika. Neturi, pasiduoti jausmams, vien dėl to, jog tas ...žmogus išgelbėjo tave ir dėl to širdis suminkštėjo. - Prisimink, jis ketino nužudyti tavo tėvą, kenkė tėčiui, bendrovei, melavo man, žiūrėjo man į akis sakė, kad myli, bet ...iš tiesų jis tik manipuliavo mano jausmais. Viską jam pasakojau, o jis tai panaudojo, kaip informacija žlugdyti tėtį...- giliai įkvėpus žvilgtelėjau į vonią. Po velnių pamiršau užsukti vandenį. Dabar pilna vandens ant grindų. Nueisiu į kambarį persirengti naktinius, tuomet grįšiu sutvarkyti visko čia, - kokia esu ...- iš rankų iškrito plaukų šukos, - Ką...Ką čia veiki Antonijau? - išvydau jį prie durų. Greičiausiai ką tik įėjo, rankose laikė raktą. Kur jis gavo mano kambario raktą? Jis užrako kambarį. -Ką čia veiki? Ir kam užrakinai duris? - jam pažiūrėjus į mane nustebau. Jis atrodo siaubingai... Jis nužvelgė mane nuo koju iki galvos...Stipriai suėmus rankšluostį rankose laikiau, nenoriu, jog jis imtų ir nuslystų nuo šlapio kūno.

- Noriu pasikalbėti, - vis akimis nurenginėja mane. Dėl to ...Mano kojos dreba...Įkvėpk iškvėpk...Nieko negali jausti šiam žmogui. Tiesiog negali, - Galbūt, nori apsirengti, negaliu susikaupti...

-Ne nurodinėk, man... Pati, nenoriu, taip atrodydama stovėti priešais tave...- pasiemusi iš spintos pirmus pasitaikiusius drabužius nuėjau į vonią. Dabar gali ramiai kvepuoti. Kodėl tiesiog neišspyrei jo iš čia? Jis atrodo labai prislektas. Kas jam? Man labai skaudu žiūrėti į jį tokį. Persirengusi drabužius norėjau eiti link durų, bet paslydau ant šlapių grindų , - ai...- priliečiau skaudančia koją.

-Kas atsitiko? - atsilapojo duris išvydau Antonijų. Štai ir vėl ir taip elgesi. Bandžiau stotis, bet koja skaudą... Labai...

-Leisk, padesiu

-Nereikia...

-Visada taip sakai ,- bandžiau priešintis, bet veltui. Pakelęs mane nuo grindų nunešė iki lovos. Pakėlusi akis į Antonijų greitai išbėriau žodžius

-Nereikia, taip žiūrėti į mane. Aš tik paslydau ant šlapių grindų. - man atrodo, jog visos nelaimės persekios mane visą gyvenimą. Šiandien įkritau į jūrą, o vėliau paslydau... Esu netekša. , - Sakei, nori pasikalbėti.

-Kodėl sužadėtinis ne su tavimi ?

-Tu turbūt juokauji? Atėjai pasikalbėti apie Klaudijų? - Nusijuokiau ir pažvelgiau į jį. Jis kaip ir dauguma tiki ta nesamone. Kodėl taip skaudu, ? Tegul tiki. Žvilgtelėjau į koją, nes jo žvilgsnis kaustė. Jeigu, jis mane kaltina, jog buvau jam...neištikima galbūt jis pats, buvo man neištikimas su ta...mergina Evelina - Kas ta mergina?