Amor omnia vincit (LT)

( 26 )

Nuo meilės iki beprotybės taip pat vienas žingsnis. -- 

-Nereikia manęs klausytis, jau iš senatvės paistau nesąmonės... - Antonijaus senelis bandė išsisukti iš padėties, bet jo akys krypstančios į tėtį, o vėliau vėl į mane jį išduoda. Ką jis pasakė prieš minutę buvo visišką tiesa - Atvykau, nes norejau sustabdyti tave Tomai, jog neįduotai Antonijaus policijai, bet sužinojęs šiandien,ką jis padarė tavo dukrai ir tavo šeimai neturiu teisės net paprašyti.

-Tėtis ne įduos, Antonijaus policijai. Galite būti ramus.

-Andželika, nežadėk to ko galiu ir neištesėti.

-Jei praneši policijai, prisiekiu daugiau nebe kalbėsiu su tavimi, tėti. - nenoriu, jog mano vaikai, kai suaugs sužinotų, jog jų tėvas pasikesino į jų senelio gyvybę, nors tai tik galbūt buvo ir netikra- Tu žinai, kodėl neįduosi Antonijaus policijai... - Tėtis, regis suprato apie ką kalbu, nes nieko neatsakė, bet susiraukė taip kaip mažas vaikas.

-Tai darai dėl judviejų vaiko? - Ką? Kaip jis sužinojo ? Nejau... Žvilgtelėjau į tėtį, jis taip pat buvo šokiruotas, ne ką mažiau, nei aš, - Kaip dviejų vaikų tėvas ir trijų vaikų senelis pastebėjau, jog laukiesi. Pilvo tuojau nepaslėpsi... Antonijus nekvailas, pastebės ir sukels dar didesnį sumaištį.

-Severinai, nieko nesakyk, Antonijui. - Paprašė tėtis, - mano dukra turi pati pranešti tavo anūkui. 

-Tylėsiu. Jei įdomi mano nuomonė, Antonijus ne nusipelnė žinoti apie tai, jog taps tėvu. Bet žinoma negalima nuslepti nuo vaiko tėvo. Antonijus per vėlai suprato, jog kažkas negerai šioje istorijoje.

-Per vėlai jis susiprato.

-Bet visada geriau suprasti vėliau, nei nesuprasti visai, tiesa? - Tėtis nieko neatsakė, bet tėtis nervuojasi. - Žinau, jog ne atsakysi man, Tomai. Pyksti ant manęs ir ant mano šeimos. Bet atėjau ne vien dėl Antonijaus. Bet ir dėl šito reikalo, - jis iš švarko kišenės išsiėmė baltą, gražiai išpuoštą voką ir padavė mano tėčiui.

-Kas tai?

-Tai kvietimas į mano anūkės Camilos vestuves mano namuose, Italijoje...

-Severinai...

-Neprašau, dabar atsakyti į kvietimą. Juk sakiau noriu užkasti karo kirvį. Ar sakiau? - nusijuokė - visai pamiršau ką kalbu. Vis dėl to mano amžius daro savo.

-Severinai tavo šeima nekenčia mūsų. Kodėl nori, jog būtum ten kur vieni kitų nemėgsta?

-Sakiau, noriu, jog viskas būtų kaip anksčiau

-Per daug purvino vandens nutekėjo, jog būtų viskas, kaip anksčiau

-Kaip sakai vanduo teka. Purvinas vanduo kažkada nustos tekėti ir jis taps skaidrus kaip anksčiau. Be to tapsime giminėmis, - nusišypsojo pažvelgęs į mane. Tikriausiai turėjo omeny jūs mažyliai.

-Antonijus labai nukentėjo. Nukentėjo labiau, nei jūs manote. Jis kenkia labiausia tik sau. Daug skaudžių žaizdų kraujuoja jo širdyje. Galbūt, tos žaizdos jį ir apakino. Žinoma, aš jo neteisinu. Jis daug metų nešvenčia savo gimtadienio. Jam gyvenimas sustojo. Žinot, kodėl? Jis per savo gimtadienį nupūtė nuo torto žvakučių, o laikė mirusios motinos kūną savo rankose. , -ką?

-Ką kalbi Severinai? Maniau, jog Chiara mirė nuo onkologinės ligos.

-Ji nusižudė. Ji sirgo. Stipriai sirgo, ir keturis kartus žudėsi. Būtent per Antonijaus gimtadienį. Paskutinis kartas buvo lemtingas. Nežinau, kodėl Chiara taip elgėsi ir būtent per Antonijaus gimtadienį, bet Antonijus kaltina save