Amor omnia vincit (LT)

( 17 )

,,Reikia mylėti, neapkęsti, kovoti, tikėtis – tai gali padaryti gyvenimą kartų, tačiau be šito visas gyvenimas – niekai.'' – J. V. Gėtė.
💙💙💙

- Tu net neįsivaizduoji, kaip tavęs nekenčiu.

- Nejau manai aš mirštu iš džiaugsmo matydama tave - Jis paliete atsargiai savo skruostą. Regis, stipriai trenkiau, jog net matosi raudonis. Nejau užgavau jo ego? Jis nusipelnė antausio. Jis nusipelnė kur kas daugiau, nei tai. - Jeigu...- aiktelėjau, pajutusi jo rankas ant savo liemens

-Dabar neturi kur bėgti. Tu man atsakysi į visus mano klausimus, - prirėmęs prie lifto sienos išrėžė. Kokius klausimus? , - Kitas vyras, mažyte, tau nedovanotų už šį antausį...Bet aš šį kartą dovanosiu...- jis turbūt juokauja.

-Nematau šalia savęs vyro , - jis tik šyptelėjo. Ir ta šypsena nebuvo maloni, o priešingai. Jaučiausi lyg būčiau atsidūrusi košmare - Pasitrauk, Antonijau prastai jaučiuosi...- regis, jis netiki manimi. Tik dar labiau užspaudė mane kamputyje, - Anton...

-Ššš... Nė vieno prakeikto žodžio, kol neleidau kalbėti, - šiltas lūpas priglaudžia prie ausies. Drebulys perėjo per visą kūną , -Miegojai su juo ?

-Ką?

-Jis lietė tave? - akyse pradėjo kauptis ašaros, - galbūt, lietė, taip? - Šiurkščiai bučiuodamas kaklą sušnibžda, - gal taip ? - staiga aiktelėjau kaip pajutau jo rankas po marškinėliais. Jis staiga atsegė liemenėlę grubiai perbraukė pirštais per krūtinę , - Klausiu ! Ko tyli !? - atmerkusi akis išvydau jo demoniškas akis.

-Ne ! - sušukau. Supykino, vos nuo tokios minties,

-Nemeluok!

-Nemeluoju...- tyliai susnibždėjau pravirkusi ir Antonijus šiurkščiai įsisiurbė į mano lūpas. Net oro trūko. Stumtelėjau Antonijų nuo savęs. Nepažįstu šio žmogaus... - Ko tu nesupranti? - verkdama paklausiau, - Sakiau, jog tarp mūsų su Klaudijumi nieko nebuvo ! Šlykštu, net galvoti apie tai... Kokia teisę turi elgtis su manimi, taip? - Žiūrėjome vienas į kitą ir nė žodžio nepasakėmė. Pamažu ta tyla ima mane smaugti. Sakyk, ką nors. Pasakyk, jog netiki ta nesamone.

-Sakai nieko nebuvo?

-Nebuvo. Niekada negalėčiau su juo...- sustojau sakiusi supratusi, kad mane vis labiau pykina, -Antonij...- ištrūkusi iš jo gniaužtų norėjau paspausti lifto mygtuką, bet Antonijus ir vėl neleido patraukdamas mano ranką.

-Sakiau, jog tu atsakysi į visus mano klausimus,

-Mane pykina...

- Manai, esu toks kvailas, kad patikėčiau? Nepabėgsi prisidengdama, jog tau bloga - pasibjaurėtinai pažiūrėjo į mane, - Daugiau man nemeluosi, supratai? !

-Man...

-Vadinasi, dar neatsidavei jam ? - paklausia. - Kada pradėjai man meluoti? Nuo kada pradėjai slapta susitikti su juo? - Kodėl jis nesupranta, aš prastai jaučiuosi. Užsidengiau burną delnu , - tau tikrai, negera? - išgirdau jo išsigandusį balsą - Palauk...

-Neliesk manęs... -vos jam atstrigdinus liftą patraukiau jo rankas nuo savęs ir nubėgau iki tualeto. Turėčiau sunerimti dėl pykinimo? Šiek tiek atsigavus susiššlapinau savo veidą vandeniu ir pažvelgiau virš kriauklės stovintį veidrodį. Dieve, aš be liemenuko. Po galais! Įsižiūrėjusi į krūtinę išsigandau. Jos didesnes, nei įprastai... Po galais, aš tikrai negaliu lauktis ! Negaliu, mes visuomet saugojomės. Visada. Tai tik hormonų sutrikimas. Tai tik tai. Pasistengsiu niekam nematant grįžti į kabinetą pasiimti paltą ir eiti iki parduotuvės. Po galais! Juk lifte tikriausiai yra kamerų... Jei kas nors, tai išvys? Ne. Ne...Išėjusi iš tualeto išvydau laukiantį Antonijų