Amor omnia vincit (LT)

( 29 )

Nejausti skausmo, reiškia nebūti žmogumi. -Žydų liaudies išmintis-

- Ar Jums viskas gerai? - Šalimais išgirdau žmogaus balsą. Reikėjo kelių minučių, jog galėčiau suvokti kas ką tik įvyko. Žvilgtelėjau į automobilio šonines durelės, prie manęs buvo pasilenkęs senyvo amžiaus žmogus, - Ar gerai jaučiatės?

-Nežinau,

-Tikriausiai dėl patyrto šoko nejaučiat skausmo. Automobilis stipriai trenkėsi į medį. Laimei, jog jūs sveikas- Ne viskas gerai,  jaučiu verintį skausmą krūtinėjė ir galvoje. Tikriausiai trenkiausi į stiklą. Palietęs kaktą ant rankų išvydau kraują. Regis, tai ne mirtini sužeidimai. Išsisukau menkais sužeidimais. Turiu dingti iš šio rūkstančio automobilio. Atsistojęs susvyravau, vis dar svaigo man galva.

-Nemanau, kad galite paeiti. Įsikipkite į mano ranką, - Tas žmogus pats vos paėjo, nemanau, jog jis būtų padėjęs man, todėl sutelkęs visas jėgas bandžiau eiti. Tas žmogus liepė eiti iki jo automobilio, nenorėjau ginčytis su pagyvenusiu žmogumi. Regis, tai tas pats automobilis prieš kurį išdygau priešais. Sukėliau šiam žmogui pavojų. Nereikėjo vairuoti supykęs. Atsisėdęs ant to žmogaus galinės automobilio sėdynės užsimerkiau pajutęs skausmą visame kūne, - Imkite - pakėlęs akis išvydau buteliuką vandens, - Padės...

- Kiek laiko išbuvau be sąmonės?

-Maždaug dešimt minučių. - Būtų kur kas geriau, jei šis prakeiktas įvykis būtų atėmės man atmintį. - Čia keliai tragiški, gerai, jog pasukote vairą į kairę pusę, kitaip automobilis būtų nulėkęs nuo skardžio, - Kur taip skubėjote? Vos spėjau išvysti jus priešais ir sustabdyti automobilį, bet jūs pasukote į kelkraštį...

-Nežinau... Nežinau, kur skubėjau... Galbūt... Galbūt nesąmoningai meginau nuvažiuoti į miestelį Vernecą...

-Verneca? - jis nustebo, - Jūs vietinis, tiesa?

-Ne, tikrai ne, -Tik po tiek metų sužinojau, jog tai mano mamos gimtasis miestelis -Kodėl klausiate?

-Aš gyvenu Vernecoje. Kažkur esate man matytas, o pasakęs, jog važiavote į miestelį pagalvojau, jog ten gyvenate... Jums reikia nuvykti pas gydytoją. Mielai nuvešiu jus pas miestelio gydytoją, jis mielai jums padės. Jis taip par yra mano kaimynas ir geras bičiulis... O galbūt norite paskambinti artimiesiems? - pakrutinau galvą, - tada važiuojame iki miestelio tik penkios minutės kelio, - Mano tylėjimą senolis priėmė, kaip sutikimą. - Atvažiavome, pone. Ir vėl buvote praradęs sąmonę, - žvilgtelėjau pro langą į namelį, kuris buvo kalnuose. Šioje vietoje buvo tik keli gyvenamieji namai. Kur jis mane nuvežė ? Čia tikrai ne ligoninė

-Neišsigąskite, mano kaimynas dirba namuose, - išlipęs iš automobilio apsidairiau. Kitoje pusėjė,  atsivėrė miestelis šalia jūros. Namai buvo geltoni, rožiniai tarsi iš paveikslo kuris kabėjo mano mamos kambaryje. Tai ne sutapimas. - Tikriausiai nežinojote, bet apačioje, mūsų miestelį nėra automobilių eismo, todėl čia patogiausia vietą įrenkti gydymo įstaigą, kur galima pasiekti vietą automobiliu... Gyvenu šalia, - parodė į priešais stovintį geltoną, dviaukštį namą. , - Ne pasakų namelis, bet vis toki namai... Jus tikriausiai įpratęs gyventi dvaruose, atleiskite, sprendžiu iš jūsų aprangos. Pas mus retai pamatysi tokį žmogų... - Žvyruotų kelių nuėjau iki ,,ligoninės". Nustebino, tai, kad gydytojas buvo apsirengęs, kaip įprastas žvejys. Neabejoju, jog čia tikrai retai užsuka svečiai, nes žmonės žiūri ganėtinai keistai. Ši vieta nebuvo panaši į ligoninę, labiau į senyvo amžiaus namus. Gydytojas apžiūrėjęs ir sutvarstės visas žaizdas ir uždėjo rankos įtvarą, - Suleisiu į ranką jums nuskausminamųjų... 

-Alberto, mūsų svečiui viskas gerai? - įėjęs į kabinetą paklausia tas žmogus, kuris atvežė mane čia , - Kelyje buvo praradęs sąmonė... Ne kaip atrodo šis jaunuolis...