Amor omnia vincit (LT)

( 23)

„Meilės mįslė yra didesnė nei mįslė gyvenimo." - Oskaras Vaildas - 

Andželika

-Ką norėjai pasakyti? - atitraukus Antonijui lūpas paklausė jis. Dar kelias sekundes negalejau atmerkti akių. Dieve, kaip aš jį myliu, bet ši meilė...Ši meilė mus sudegins ,- Andželika? Tau viskas gerai?

-Taip...Man viskas gerai, - ilgai žiūrėjau į jo neapykantos pilnas akis. Nors dabar jos žiūri su meile, žinau, jog ir vėl pažiūrės į mane, kaip į moterį, kuri jį išdavė, - Norėjau pasakyti...

-Nesvarbu. Nesvarbu, ką norėjai pasakyti, svarbiausia, tai kad abudu vis dar vienas kitą mylime.

-Taip mylime. Bet tą meilę tu žadėjai panaudoti kaip kerštą mano šeimai.

-O tu prieš kelias minutes žadėjai mano meilė tau pasinaudoti, jog sustabdytai kerštą.

-Taip, bet...Antonijau, ta meilė tarp naivios dailininkės ir Tomo Lambert apsauginio nebuvo bevaisė.. Ji paliko kur kas daugiau, nei skausmą, kančias ir ...

- Andželika? - žvilgtelėjau į šoną ir išvydau tėtį. Ką jis čia veikia? Kiek laiko jis stovi čia? Vos tik išvydus Antonijui tėtį jo akys prisipildė neapykantą. - Einam...- regis tėtis nenorėjo, jog būčiau šalia Antonijaus.

-Tomai Lambert, mes kalbamės...

-Dabar aš noriu pasikalbėti su savo dukterimi, - tėtis priėjo prie manęs ir išsivedė už rankos. Žvilgtelėjau paskutinį kartą į Antonijų prieš užsidarius lifto durims. Galbūt... - Ką čia veiki ant stogo su su šita padugne? Jaudinausi, jog sunkiai sergi... Kada grįžai?

***

Važiuodama taksi prisiminiau pokalbį su tėčiu šiandien. Anždelika, tai peržengė ribas. Kažkas nori, jog Antonijus nužudytų mane. Kitaip negaliu paaiškinti šitos nesąmonės... Ak, mielas drauge vadinasi tave nužudė. Vis dar negaliu patikėti. Nužudė priešais mano pašonėjė ir negalėjau net įtarti.

Atvažiavau į vietą, kurioje niekada nebuvau dar buvusi. Mane perspėjo Viktorija, jog čia pavojinga. Buvo prietema, todėl pastebėjau neadekvačiai besielgenčius žmones. Užsidėję ant galvos kapišonus, todėl nesimato jų veidų. Užsimerkusi kelias minutės bandžiau nusiraminti. Nieko neatsitiks. Išlipusi iš taksi. Paprašiau vairuotojo, jog palauktų, nors jis nelabai norėjo sutikti. Greičiausiai ši vieta garsėja ne itin gerai. Įsitikinau, kai taksi vairuotojas užsirakino duris. Eidama gatve dairiausi į žmonės. Turiu tik to žmogaus nuotrauką daugiau nieko. Ir nuotrauka nelabai gali padėti. Jis nuotraukoje visas apaugęs plaukais. Veido matosi tik šiek tiek. O jeigu jis išėjęs iš kalėjimo susitvarkė išvaizdą...Nors klydau...Prie apleisto pastato išvydau vyrą, kuris sėdėjo ant gorfo popierinių dėžių. Drabužiai buvo purvini, išvaizda neprižiūrėta ir vis tiek visas apaugęs plaukais. Prie jo kojų buvo dėžutė pinigams. Regis, ne kokia diena.

-Jūs Hugo Perez? - Priėjusi arčiau paklausiau to žmogaus,bet jis ignoravo mane, - Atsiprašau, galbūt...

-Girdėjau...-pakėlė į mane akis ir šiek tiek nustebo. Žvilgtelėjau į jo rudas akis. Jos labai liūdnos. Nors gerai pagalvojus kas bus laimingas elgetaudamas žiemą lauke, - Ko norit? Perspėju jau ne vogiu, ne grobiu ir nebekankinu žmonių.