Amor omnia vincit (LT)

( 3 )

 Tu žvelgi į žvaigždes, mano žvaigždė, ir aš norėčiau būti dangus, kad į tave pažvelgčiau tūkstančiu akių. -Platonas-

-Man nereikia jūsų pagalbos , - žvelgdama į žvaigždėtą dangų pasako ji ,- Kaip ir sakiau, man viskas gerai. Kodėl turėtų būti negerai?

-Nesu aklas, panele, - panele? Kaip erzina būti džentelmenu ir dar tokioje situacijoje, kaip trokštu kaip žvėris nuplėti tuos naktinius nuo jos kūno, - Jei būtų viskas jums gerai jūsų akys nebūtų raudonos.

- Susapnavau košmarą. - trumpam jos žvilgsnis nuo žvaigždžių pakrypo į mane,- Tikriausiai palaikysi mane beprote, jog dėl košmaro galima taip blogai pasijusti ir dar verkti...

-Viskas gerai. Tikrai nepalaikysiu tavęs beprote. - Save laukau bepročiu, jog su tavimi kalbu, Lambert - Ką tokio sapnavai? - jos mėlynos akys sužibo, - Jei nenori, man nieko sakyti, tuomet pasipasakok artimam žmogui, - ji susimąstė

-Būtent tai yra didžiausia mano problema. Niekas nenori manęs klausytis, - labai keista, - Visi šiuose namuose turi savo gyvenimus. Taip pat ir aš... Turiu. Bent taip manau.

-Tuomet galiu išklausyti aš tavęs, - ji žiūrėjo į mane ilgai. Ką ji mąsto? Tos paslaptingos akys, - jei manai, jog negali papasakoti apsauginiui suprasiu ir...- tuoj pat norėjau išeiti, nes prisiekiu trūksta nedaug, jog įsisiurbčiaui į jos pulitas rožinės lūpas. Ji Tomo Lambert dukra. Ji Tomo Lambert dukra. Atsipeikėk pagaliau Antonijau Antonelli...

-Taip tikrai nemanau. Kodėl manai, jog galėčiau nekalbėti su tavimi tik todėl, jog dirbi mano tėvui? - Na, galbūt, todėl, jog nelaikai manęs lygiu. Tikrai aš nekalbėčiau su apsauginiu apie savo košmarus, - Tu klysti, taip manydamas - lyg supratusi ką galvoju ji atsako,

-Tikrai?

-Kodėl turėčiau taip manyti? Tik viskas per daug labai keista, - Ji atsisėdo ant terasos durų, pasekiau jai iš paskos.

-Kas keista?

-Vakar, išgelbėjai mane, o šiandien jau esi mano namuose ir mes žvaigždėtą naktį kalbame apie sapnus,- tikrai keista. Dar labiau keista, jog taip geidžiu savo priešo dukters, - Košmaras susijęs su ...Mano prisiminimu, - pasidarė iš tiesų smalsu. Ką gali sapnuoti turtingiausio Britanijos duktė, kuri nuo mažens tikriausiai gaudavo ką užsimanydavo. Iš dalies tokia buvo mano vaikystė, bet gyvenau be tėvo ir motinos. Štai, kuo mes skiriamės - Sapnuoju, kaip skęstu. Labai bijau šio košmaro. Viskas taip pačiai, kaip prisimenu vaikystėjė.

-Vaikystėjė? - nustebau.

-Vaikystėjė. Kai man buvo penkeri metai su mama atostogavome kruiziniame laive, kuris plaukė iš Ispanijos į Angliją. Vyko triukšmingas vakarėlis ir atsibudusi viena kajuteje nusprendžiau ieškoti mamos. Išsigandau. Radusi ,- ji susiraukė lyg būtų prisiminus kažką baisus, - radusi ją su ...Draugėmis ir jos sužadėtiniu... Bėgau iki jos ir...ir ...nežinau kaip, bet paslydau denyje ir įkritau į jūrą...- ji nusivalė ašaras,- Buvo labai šalta. Buvo žiemos vidurys. Nemokejau plaukti. Prisimenu tik, kaip jaučiau sūrų skonį burnoje ir kaip jūros šaltis laužė mano kaulus, - dabar suprantu, kodėl ji taip nemėgsta šalčio. Tą kartą užsidėjus leduką jai ant kojos susiraukė taip lyg bijodama, Maniau, jog, tai tik išlepusios merginos kaprizai- Vis sapnuoju tą patį... Išgyvenu tuos pačius jausmus beveik kiekvieną naktį. Dabar jau žinai.

- Tikriausiai nuskambės keistai, bet vienas žmogus man sakė, jog sapnus galima kontroliuoti.

-Kontroliuoti sapnus?