Catch and Hold Me (Z.M.)

1 Dalis

1 dalis

Lyja. Lijo, kai netekau tėčio ir brolio, lijo, kai netekau ir sesutės. Lyja ir dabar, kai iš gyvenimo noriu pasitraukti pati...

Gal šitai tik sutapimas, bet tai nesvarbu. Galvojate ką aš ruošiuosi padaryti? Persipjauti venas ar šokti automobiliui po ratais? Ne. Aš to nedarysiu. Aš tiesiog nušoksiu nuo tilto. Kodėl? Todėl, kad nebenoriu gyventi skausmo kupiname pasaulyje. Likimas iš manęs atėmė viską. Na taip, liko mama, bet atrodo jai rūpiu mažiausiai. Ji vis sako, kad blogai darau rūkydama, svaigindamasi. Gal ji ir teisi, bet tik taip galiu viską pamiršti nors trumpam.

O dabar štai stoviu ant tilto, kur viskas greitai pasibaigs. Aplink tuščia, nieko nėra, nei gyvos dvasios. Tik aš. Viena ant tilto, lyjant lietui ir dabar gal jau kokia 2:00 nakties.

Aš nebūčiau aš jei prieš mirdama dar kartą nepajusčiau rūkalų skonio. Iš rankinės išsitraukiau pakelį cigarečių. Išsiėmiau vieną ir prisidegiau ją. Įtraukiau vieną kartą, du, tris ir galiausiai kol jos nebeliko. Numečiau nuorūką ant žemės ir sutrypiau. Tuomet svarsčiau ar užteks, o gal pakartoti? Nusprendžiau, kad bus gana. Pasiėmiau telefoną ir lėtai spaudžiau mygtuką žemyn adresatų juostoje, kol radau numerį įvardintą "Mama".

Prieš skambindama lėtai užlipau ant turėklų, o tada jau paspaudžiau žalią ragelį ir pridėjau telefoną prie ausies. Pasigirdo keli pyptelėjimai ir pagaliau mamos balsas.

- Amy, brangute, kur tu? Aš labai dėl tavęs nerimauju. Prašau, pasakyk kur esi? - atrodė susirūpinusi.

- Mama, atleisk man už viską ką blogai padariau, kad tave skaudinau. Už viską, prašau, atleisk man. Daugiau tai nepasikartos. - pajutau kaip skruostais nuriedėjo kelios ašaros.

- Amy, prašau nedaryk nieko kvailo. Prašau, Amy. - mama buvo išsigandusi.

- Atleisk man, mama.

- Amy! - sušuko ji.

- Atsiprašau. - sušnabždėjau ir numečiau ragelį.

Jaučiau kaip skruostais nevaldomai rieda ašaros. Tačiau taip bus geriau. Geriau visiems. Be manęs.

- Sudie mama, sudie pasauli. Sudie. - tyliai pasakiau.

Užsimerkiau ir žengiau žingsnį, bet pajutau ne skausmą, o tai jog kažkas sulaikė mane už rankos. Atsimerkiau ir apsisukau. Pamačiau, kad mane už riešo laiko kažkoks vaikinas.

Juodi šlapi plaukai, juoda odinė striukė, juodi džinsai bei juodi convers'ai. Jis visas buvo toks tamsus ir kiaurai permirkęs nuo lietaus. Tiksliai dar ko nors įžiūrėti negalėjau, nes buvo tamsu ir pylė lietus.

- Nedaryk to, tai nėra išeitis. Juk visada yra sprendimas. - tarė jis.

- Tik ne man. Paleisk mane. - pasakiau aš.

- Ne.

- Paleisk.

- Ne. Negaliu.

- Kodėl? - paklausiau.

- Negaliu leisti tau nušokti. Kad ir kaip blogai jauties tai nėra teisingas sprendimas. Juolabiau, kad esi apsvaigusi.

- O koks tau skirtumas? Tu nežinai kiek aš išgyvenau. Todėl manau, kad turėtum mane paleisti.

- Ne. - pasakė jis ir kažkaip paėmė mane ant rankų, nukėlė nuo turėklų nuleisdamas ant žemės.

- Ką tu darai? - paklausiau kiek supykusi.

- Aš neleisiu tau žudytis. Būdama blaivi galėsi pasakyti ar vis dar to nori, o dabar eime su manimi. - paėmęs mane už rankos pradėjo tempti link automobilio.

- Paleisk mane, aš niekur su tavimi neisiu. Aš noriu mirti. - priešinausi.

- Ne, tu eisi su manimi.

- Paleisk mane! Padėkit! - pradėjau šaukti.

- Ką darai? - jis sutriko ir ranka uždengė man burną. - Aš tik noriu tau padėti. - pridūrė. - Nesimuistyk. - tarė jis ir šiaip ne taip pasodino mane į savo automobilį.

Norėjau pabėgti, bet jis mane užrakino. Pats įsėdęs užvedė automobilį ir pradėjo važiuoti.

Pirmą kartą pradėjau bijoti to kas gali nutikti. Aš jo nepažįstu. O jis sako "Noriu tau padėti". Manau, tai nieko gera nežada.

- Kur tu mane veži? - nedrąsiai paklausiau.

- Pas save. - ramiai atsakė žiūrėdamas į kelią.

Dabar išsigandau nejuokais. Ką aš ten veiksiu? Ko jam reikia iš manęs?

- Paleisk mane, prašau. - tariau su baime balse.

Jis tik žvilgtelėjo į mane, o tada vėl žiūrėjo į kelią.

- Tu manęs bijai? - paklausė.

- T-taip. - vos atsakiau.

- Juk aš nieko tau nedarysiu.

- Aš to nežinau.

- Tik noriu tau padėti ir tiek.

- Kodėl? - paklausiau.

- Nežinau. Tiesiog negalėjau viską pamatęs ramiai pravažiuoti ir leisti tau nušokti.

- O galėjai. Taip būtų buvę daug geriau. - tariau.

- Visai ne. - pyktelėjo jis.

Tuomet vėl įsivyravo tyla.

Aš vis tiek bijojau. Juk negalėjau tikėti jo žodžiais, net nežinodama kas jis toks.

Kai automobilis sustojo išsigandau dar labiau. Žinojau, kad niekur nepabėgsiu, nes jis mane stebi.

Na, jis bent jau sakė tiesą dėl to, kad esu apsvaigusi. Taip ir yra. Prieš eidama ant tilto išgėriau ir susivariau dozę, o ant tilto dar ir parūkiau.

Jis apėjo aplinkui automobilį ir atidarė man dureles. Neturėjau kur dingti, jis stovėjo čia pat.

Išlipau, uždariau dureles ir jis tuoj pat čiupo mane už rankos. Užrakino automobilį ir pradėjo mane vestis į daugiabutį. Bandžiau spyriotis, bet veltui. Priėjome duris ant kurių buvo užrašytas numeris "7". Jis atrakino duris ir mane įstūmė pirmą. Tada įėjo pats ir užrakino duris, o raktą įsikišo į džinsų kišenę. Vadinasi, šansų pabėgti nėra. Jis nuėjo į virtuvę.

- Jauskis kaip namie. - dar pasakė.

Apsidairiau. Na, čia visai gražus butas. Didelis, gana erdvus, tvarkingas ir su daug privalumų. Virtuvė sujungta su svetaine. Tuomet eina koridoriukas, kuriuo nueisi į kambarius bei tikriausiai į vonią ir tualetą. Ant palangių pridėta įvairiausių gėlių. Gal jis nėra toks blogas kaip aš galvoju.

- Atsiprašau, kur čia tualetas? - vis dėl to paklausiau.

- Eik koridoriumi ir į dešinę, antros durys. - pastebėjau, kad jis lyg ir šyptelėjo.

- Ačiū. - sumurmėjau ir nuėjau jo nurodytu keliu.

Įžengus pro duris iškart užsirakinau. Tada apsidairiau. Daug vietos. Net nežinau kaip, bet staiga mane supykdė. Greitai atidariusi tualeto dangtį išsikroviau. Nuleidau vandenį. Nusivaliau veidą ir išėjau pro duris.

- O kur vonia? - sušukau.

- Ten pat, tik pirmos durys dešinėje. - atšaukė atgal.

Greit nuėjau ten. Vėl erdvu. Nusiploviau veidą ir rankas. Pastebėjau, kad jis kaip vaikinas labai jau daug plaukų priemonių turi. Na, bet nesvarbu. Mano galvoje vis dar buvo mintys apie mirtį.

Ir štai, aš pamačiau peiliuką. Pagalvojau, kad jei jau nepavyko praėjusį kartą, tada darysiu kitaip. Nors to dar niekada nedariau, paėmiau peiliuką ir pridėjau sau prie riešo...

Lauksiu jūsų nuomonių & vote. :)

Autorė