Catch and Hold Me (Z.M.)

19 dalis

Pramerkiau akis. Zayn vėl buvo šalia. Žiūrėjo į mane. Viską prisiminus ėmiau verkti. Zayn tai matė. Jis atėjo prie manęs ir apkabino. Stipriai stipriai. Aš apsikabinau jį taip pat.
- Mes tai iškęsim kartu. - tarė Zayn.
Aš tylėjau ir verkiau. Tikriausiai Zayn marškinėliai jau buvo šlapi nuo mano ašarų.
- Aš nepaliksiu tavęs. Niekada. - pasakė jis.
- Pažadėk. - tariau.
- Prižadu, Amy. Niekada tavęs nepaliksiu. - pasakė.
Pakėliau akis į jį. Jis pažvelgė į mane. Zayn pasilenkė ir mūsų lūpos susijungė. Akimirksniu nurimau. Tikriausiai man to ir reikėjo. Žinojau, kad Zayn bus šalia ir nepaliks manęs. Atsitraukęs jis prisėdo ant kėdės ir paėmęs mano ranką glostė ją.
- Kada mane išrašys? - paklausiau.
- Nežinau. - atsakė.
- Aš noriu namo. - pasakiau.
Zayn šyptelėjo.
- Į kuriuos namus? - paklausė.
- Ta prasme? - tariau kiek nustebus.
- Pas tavo mamą, mano butą, namelį prie jūros ar pas vaikinus? - tarė lengvai šyptelėdamas.
Jis sugebėjo mane prajuokint.
- Jei jau leidi man rinktis.. - minutę pagalvojau. - Tada noriu pas tave. - tariau.
Jo veidą papuošė šypsena.
- O mano mama? Ji žino kas man? - paklausiau.
- Ne. Nesijaudink dėl to. Aš jai pasakiau, kad keletą dienų tu būsi su manim ir ji sutiko. - pasakė.
- Tai vadinas tu neleidai man pasirinkti. - nusijuokiau. - Tu jau žinojai ką aš pasakysiu.
Jis linktelėjo. Šyptelėjau.
Po kelių dienų mane paleido. Vis dar buvau sukrėsta to kas įvyko. Niekaip negalėjau suprasti kaip tai galėjo nutikti. Bet juk privalau eiti į priekį. Žinau, kad Zayn taip pat sunku. Jis tik neparodo to man, bet juk aš viską kuo puikiausiai matau.
Sėdėjau Zayn buto virtuvėje. Pats Zayn kalbėjo telefonu kambaryje. Pastarosiomis dienomis jis elgėsi labai keistai. Jis su niekuo nesusitinka, mažai būna su vaikinais, retai su kuo nors kalbasi. Viskas ką jis daro tai yra buvimas šiame bute.
- Su kuo kalbėjai? - paklausiau kai jis grįžo į virtuvę.
- Nesvarbu. - sumurmėjo ir nuėjo prie šaldytuvo.
- Zayn, kas yra? - paklausiau.
- Nieko. - atsakė net nežiūrėdamas į mane.
Viskas, man atsibodo. Aš daugiau taip nebegaliu. Jis sakė bus šalia ir palaikys mane. Na taip, jis šalia, bet palaikymo nėra. Jis šaltas su manimi. Tai skaudina.
- Zayn, žinai, galėtum ir pasakyti kas tau. Man neramu. - tariau.
- Amy, prašau, tiesiog patylėk. - tarė neatsisukęs.
- Patylėt? - sutrikau.
- Taip. - pikčiau ištarė.
Man trūko kantrybė.
- Žinai ką, man atsibodo! - surėkiau.
Jis atsisuko į mane nustebęs.
- Po velnių, kas tau yra?! A? - tęsiau. - Aš lygiai taip pat suknistai jaučiuos! Manai man neskaudu dėl to kas įvyko?! Ir aš ne kvaila, Zayn! Matau, kad kažkas ne taip! Taigi pasakyk kas yra arba aš išeinu! - išrėkiau.
Jis žiūrėjo į mane be jokių emocijų. Jis tiesiog stovėjo ir nekalbėjo. Supykau. Apsisukau, pasiėmiau megztuką ir rankinę ir ėjau link durų. Sustojau. Pasisukau atgal. Zayn manęs nesivijo. Tai skaudino dar labiau. Akyse jau kaupėsi ašaros. Tai antras kartas kai susiginčijau su juo. Pirmas buvo dėl Harry. Atsisukau į duris ir atidarius jas išėjau.
Lėtai žingsniavau gatve. Mano skruostais riedėjo ašaros. Negaliu patikėti tuo kas vyksta. Kodėl Zayn tiesiog stovėjo? Kodėl jis nieko nedarė?
Nepastebėjau kaip į kažką atsitrenkiau.
- Atsiprašau. - sumurmėjau ir ėjau toliau, bet tas asmuo mane sustabdė.
- Amy?
Pakėliau galvą ir pamačiau ryškiai mėlynas akis žvelgiančias į mane. Tai buvo Niall.
- Kodėl tu verki? - paklausė jis.
Nieko nepasakiau tik apsikabinau jį. Jis pasimetė, bet po kelių sekundžių ir jis mane apkabino. Aš verkiau. Labai verkiau.
- Ššš, nurimk. - ramino mane. - Pasakyk, kas nutiko? - jis pasodino mane ant suoliuko buvusio netoliese.
Bandžiau susikaupti, bet vos galėjau tai padaryti. Niekada nemaniau, kad bus taip sunku kalbėti.
- Ar tai Zayn? - staiga paklausė.
Vos tik Niall paminėjo Zayn vardą aš pakėliau savo liūdnas, ašarotas akis tiesiai į jį. Silpnai linktelėjau.
- Taip ir maniau. Ką jis padarė? - susirūpino. - Jis nuskriaudė tave?
- N.. Ne. - vargiai atsakiau.
- Tai kas tada?
Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau, kad nusiraminčiau. Tada susikaupiau ir pradėjau.
- Jis... Na jis nebesikalba su manimi, jis šaltas.. Ir aš nesuprantu kodėl. Na taip tikrai sunku išgyventi.. - užstrigau. - M.. Mūsų vai.. Vaikelio netektį, bet.. - rankomis užsidengiau veidą, kad vėl nepradėčiau verkti.
- Suprantu tai. Suprantu jus abu. - tarė. - Duok jam laiko. Jam sunku. Jis niekada neturėjo vaikų, o šitai jį tiesiog palaužė.
- Aš jam nebereikalinga. - sumurmėjau patraukus rankas nuo veido.
- Nekalbėk šitaip. Jam reikia tavęs. Tu puikiai tai žinai. - pasakė.
- Netiesa. Jis manęs net nesivijo kai išėjau. Kai paklausiau jo kas jam yra, jis tiesiog pasakė man patylėti. - pasakiau.
- Tu išėjai?
- Taip. - nuleidau galvą.
- Bet kodėl? Juk galėjai dar bandyti su juo kalbėti.
- Kalbėti? Aš neiškenčiau viso to jo nekalbėjimo su manimi. Aš aprėkiau jį ir išėjau. - paaiškinau.
- Tu jį aprėkiai ir palikai?! - persigando.
- Taip, bet ko tu taip reguoji? - jau nusiraminau.
- Paskutinį kartą kai taip nutiko Zayn dingo porai savaičių, o grįžo labai keistas ir jis nebebuvo toks koks anksčiau. - greit sumalė.
- Ką?! - pašokau iš vietos.
Tikrai nenorėjau prarasti dar ir Zayn.
- O Dieve, Niall. Aš turiu grįžti pas jį dabar pat. - ėmiau panikuoti ir vos ne bėgte lėkiau atgal pas Zayn.
- Palauk, aš kartu su tavimi! - surėkė Niall bėgdamas man iš paskos.
Po kelių minučių buvom prie laiptinės. Greitai užlėkėm laiptais iki Zayn buto. Buvom šiek tiek uždusę dėl bėgimo. Nuspaudžiau durų skambutį ir laukiau...