Nesupratau kas vyksta. Tik pajutau kaip nukrentu ant žemės. Tada per susiliejusį vaizdą vos įžiūrėjau tai, kad kažkas trenkė Harry ir nenustojo to daryti. Tas kažkas buvo labai įpykęs. Ir tada kai jau tas žmogus artinosi prie manęs... Mano akys tiesiog užsimerkė. Netekau samonės.
Nežinau po kiek laiko, bet pajutau silpnus plekšnojimus sau per skruostus. Bandžiau atsimerkti, bet negalėjau. Tiesiog negalėjau. Vis dar svaigo galva. Tada pradėjau girdėti gerai pažįstamą balsą. Jis šaukė mano vardą.
- Amy, pabusk. Po velnių, tau privalo viskas būti gerai. Amy. Pabusk, prašau. Amy. - kalbėjo balsas.
Pabandžiau atsimerkti dar kartą. Ir man pavyko, bet viską mačiau kaip per miglą. Ką nors vos galėjau įžiūrėti. Bet supratau, kad mane pažadinti bando kažkoks vaikinas. Sugebėjau tik įžiūrėti, kad tai vaikinas ir vėl nualpau.
Vėl jutau silpnus tapšnojimus per skruostus. Kažkam aš tikrai reikalinga. Jis vėl prašė, kad pabusčiau.
- Amy, prašau. Pabusk. Amy, aš nenorėjau, prašau. Atsibusk. Amy. - kartojo jis.
Jis nenorėjo? Ko jis nenorėjo? Kas jis? Dabar man tikrai smalsu tai sužinoti. Vėl bandžiau atsimerkti. Nepavyko. Tada pajutau kažkieno šiltas lūpas ant savųjų. Tas bučinys... Esu jį jautusi ir anksčiau. Staiga jis pasibaigė.
- Myliu tave, Amy. Prašau nepalik manęs. Tik ne dabar. Prašau. - sušnibždėjo jis.
Tada greitai atmerkiau akis. Ir pamačiau... Zayn? Ar tai tikrai jis?
- Zayn? - vos išlemenau.
- Amy, tu atsibudai. Ačiū Dievui. - džiaugėsi jis ir apsipylė ašaromis.
- Zayn, ar čia tikrai tu? - vis dar negalėjau patikėti.
- Amy, atleisk man. Prašau, atleisk. Neturėjau palikti tavęs vienos su Harry. Atleisk. - stipriai suspaudė mane savo glėbyje.
- Zayn, ką tu padarei Harry? - tariau kiek išsigandus.
- Negalvok apie tai. Jo čia nėra. Jis su vaikinais. Prašau, atleisk man. Aš myliu tave. - kalbėjo jis.
- Tu dėl to nekaltas, Zayn. - tariau uždėdama ranką ant jo skruosto.
Tai keista. Mes tiesiog sėdėjome gatvėje. Aš buvau atsirėmusi į Zayn automobilį ir sėdėjau ant žemės, o Zayn sėdėjo ant šaligatvio priešais mane laikydamas kitą mano ranką. Perpjautą ranką, kuria vis dar tekėjo kraujas. Zayn rankos buvo kruvinos nuo mano rankos. Ir staiga pradėjo lyti. Ant mūsų krito milijonai mažų vandens lašelių. Jie viską nuplovė. Dabar mes buvom kiaurai permirkę.
- Amy, aš kvailys. Aš ir tik aš kaltas, kad taip nutiko. - kaltino save.
- Zayn, tu dėl to nekaltas. Niekas dėl to nekaltas. - sunkiai kalbėjau.
Jaučiausi visiškai silpna. Atrodė jog ir vėl nualpsiu. Žiūrėjau tiesiai į Zayn. Tiesiai jam į akis. Į tas nuostabias rudas akis. Jos buvo kupinos ašarų. Kodėl? Kodėl Zayn verkia? Juk taip neturi būti. Pamačiau kaip jis papurtė galvą, su palto rankove nusivalė ašaras ir greit paėmė mane ant rankų. Nesupratau ką jis ruošiasi daryti, bet man tai buvo nebesvarbu. Jaučiausi saugi, nes jis buvo šalia. Man niekas neberūpėjo išskyrus tai jog jis šalia.
Zayn pasodino mane į savo automobilį, užsegė saugos diržą ir priartėjęs pabučiavo į lūpas.
- Viskas bus gerai. - sukuždėjo atsitraukęs.
Uždarė dureles. Apėjo aplink automobilį ir įsėdo į jį. Užvedė ir pradėjo važiuoti. Net nežinau kur jis važiavo. Jis tik kartojo, kad viskas bus gerai, o aš lėtai užmerkiau akis.
*ĮVYKIAI ZAYN AKIMIS*
Buvau savo kambaryje. Supykau ant Hazzos už tai, kad jis vėl lenda prie mano merginos. Tai jau ne pirmas kartas.
Sėdėdamas ant savo lovos galvojau apie tai kas įvyko. Ir supratau, kad aš visiškas idiotas. Aš myliu ją. Nenoriu jos prarasti.
Atsistojau nuo lovos ir ėjau link kambario durų kai pamačiau kažkokį popieriuką šalia jų. Paėmiau jį ir pradėjau skaityti.
Zayn,
Amy, ji labai graži. Tu moki rinktis merginas. Bet bėda ta, kad būtent tau visada atitenka gražiausios. Bet šįkart taip nebus. Amy nebus tavo. Ji paliks tave, pamatysi. Ji įskaudins tave. Atmink mano žodžius, bičiuli. Be jos tau bus tik geriau.
Hazza.
Ką? Ką jis čia nusišneka? Aš myliu, Amy. Ji niekada manęs nepaliks ir neįskaudins. Kas jam užplaukė? Ką jis turi omenyje sakydamas "Amy nebus tavo"?
Suglamžiau tą laišką ir numečiau į kampą. Greit išėjau pro duris. Nuėjau į svetainę. Amy čia nėra?
- Ko ieškai? - paklausė Niall.
- Kur Amy? - paklausiau.
- Ji išvažiavo namo. - atsakė.
- Su kuo? - nustebau.
- Su Harry.
- Ką? Ne ne ne. Ne. - nubėgau prie durų.
Greit apsimoviau batus ir paltą ir išlėkiau pro duris. Įšokau į automobilį, užvedžiau ir nuspaudžiau greičio pedalą.
Man nesvarbu, kad galiu padaryti avariją ar dar ką nors. Man niekas nesvarbu. Man svarbi tik Amy. Kaip galėjau būti toks kvailys ir palikti ją vieną su Harry. Jam tik to ir reikėjo. Jis specialiai taip pasielgė. Jis žinojo, kad aš supyksiu. Po velnių, jis tai žinojo! Koks aš mulkis. Kaip anksčiau to nepastebėjau. Juk Harry vienintelis tiek daug manęs klausinėjo apie Amy. Po galais. Jis nori jos. Jis nori mano Amy.
Man greit sustojus prie Amy namų sucypė mano automobilio padangos. Pamačiau blogiausią vaizdą kokį tik esu matęs. Harry tvirtai suspaudęs Amy riešus laikė ją prispaudęs prie automobilio. Aiškiai mačiau, kad Amy kažkas negerai. Staigiai išokau iš automobilio ir pribėgęs trenkiau Hazzai. Jis gynėsi. Neturėjau kito pasirinkimo kaip tik jį sumušti. Aš buvau labai įsiutęs. Net nesupratau iš kur čia atsirado kiti vaikinai.
- Zayn, gana. Tu jį užmuši. - laikė mane Liam.
- Ne tai aš jį nudėsiu. - puolė mane Hazza, bet jį sulaikė Louis.
- Aš jau ramus, Liam. - tariau aš.
Liam paleido mane. Stengiausi slopinti visą pyktį. O Harry buvo tiesiog įsiutęs. Niall privažiavo su automobiliu ir Louis įsodino Hazzą į jį.
- Mes pasikalbėsim su Harry. - tarė Liam. - O tu pasirūpink Amy.
Aš tik linktelėjau ir jie visi išvažiavo. Tada aš greitai nubėgau prie Amy. Ji buvo netekusi samonės. Turėjau ją kaip nors atgaivinti. Ji privalėjo pabusti. Stengiausi ją pažadinti kaip tik galėjau. Atrodė ji atsibudo, o tada vėl nualpo. Jos ranka buvo visa kruvina. Štai kodėl ji alpsta. Ji neteko daug kraujo. Po velnių. Kvailys Harry. Nunešiau Amy prie savo automobilio. Dar kartą pabandžiau ją pažadinti. Galiausiai pabučiavau ją ir pasakiau jog myliu ją. Ji krūptelėjo ir atsimerkė. Aš labai apsidžiaugiau. Bet dėl visko ką ji patyrė kaltinau save. O ji tik uždėjo savo šiltą delną man ant skruosto ir pasakė, kad aš nekaltas. Mano rankos buvo kruvinos. O jos riešu vis dar tekėjo kraujas. Tada kažkaip pradėjo lyti. Lietus nuplovė viską. Mes abu permirkom kiaurai. Tada supratau jog negaliu leisti jai numirti. Tik ne dabar. Ji privalo gyventi. Papurčiau galvą, nusivaliau ašaras ir paėmęs ją ant rankų įsodinau į automobilį. Užsegiau diržą, priartėjau prie jos ir pabučiavau į lūpas. Atsitraukiau ir sušnibždėjau:
- Viskas bus gerai.
Tada uždariau dures, apėjau automobilį, įsėdau į jį ir pradėjau važiuoti. Ji turi gyventi. Mačiau, kad jos akys lėtai užsimerkia. Tai buvo ženklas jog privalau paskubėti. Ji labai silpna ir jos gali nebelikti bet kurią sekundę. Aš negaliu to leisti.
आप पढ़ रहे हैं
Catch and Hold Me (Z.M.)
फैनफिक्शन„Pasiliko tik ginklas be kulkų, numestas ant skardžio krašto. Šventinės rožės, pabirusios greta priešo. Ir namuose vis dar rusenantis židinys, lyg laukiantis kada grįš šeimininkai..."
