Catch and Hold Me (Z.M.)

39 dalis

-Zayn akimis-

- Nusiramink, aš jos neliečiau, bet už kitus neatsakau. - tarė.
- Aš tave nudėsiu! - įsiutęs surėkiau.
- Lauksiu tos akimirkos. - nusijuokė ir padėjo ragelį.
Aš buvau velniškai piktas. Numečiau telefoną ant lovos. Nuo spintelių pora daiktų nuskrido ant žemės. Aš siaubingai nervinaus ir neturėjau kur to išlieti tad viską varčiau savo kambaryje. Ir žinojau, kad galiu nesusivaldyt ir kam nors užvožti, todėl mieliau jau likau kambaryje.
Po keletos minučių truputį nusiraminau. Nusprendžiau jog reikia parūkyti. Tad nusileidau žemyn į svetainę.
- Kas nors atsitiko? - paklausė Niall.
- Ne, viskas gerai. - paprastai atsakiau.
- Tikrai? Girdėjau kaip mėtei ir viską daužei savo kambaryje. - tarė.
- Tiesiog.. Susinervinau.
- Dėl ko?
- Amy. - tyliai ištariau.
- Zayn, bičiuli, viskas bus gerai. Ji atsiras. - stengėsi mane paguosti.
O, kad tu žinotum Niall. Kad žinotum kur ji ir kodėl.
- Tu jautiesi kaltas dėl Harry žodžių? - staiga paklausė.
- Am.. Nevisai taip.
- Tai kas tau?
- Nieko, Niall. Tiesiog noriu pabūti vienas jei tu nieko prieš. - tariau.
- Žinoma, bet jei kas, sakyk.
Linktelėjau išeidamas į galinį kiemelį, prie baseino. Prisidegiau cigaretę ir užsirūkiau. Malonus atsipalaidavimo jausmas. Bet jis netrunka amžinai.
Galvojau apie pokalbį su Zac. Atrodo jis iš dalies teisus. Pamažu grįžta senasis aš. O tai reiškia blogasis aš. Kažin ar tai bus į gerą, ar į blogą? Nenoriu skaudinti žmonių. Nenoriu grįžti prie senų įpročių. Bet atrodo dalis "blogojo" manęs turės grįžti. Nes vistiek visko taip nepaliksiu.
Apsisukau pažiūrėti kas vyksta svetainėje ir pamačiau Harry besikalbant su Nialler.
Prisiminiau Amy telefoną ir Harry žinutes. Jis ją bučiavo. Niekaip negaliu to išmesti iš galvos. Kaip tai galėjo nutikti? Kada? Ir kur? Dabar visos mano mintys tik apie tai ir sukosi. Juk Harry žino ką jaučiu Amy, o vistiek nuo jos neatsitraukia.
Nusisukau atgal į baseiną ir tuo metu išgirdau atsidarant duris.
- Zayn, galim pasikalbėti? - paklausė Harry.
- Apie ką, Harry? - atsisukau į jį. - Apie tavo bučinį su Amy ar apie jos dingimą? - paklausiau ir stebėjau jo reakciją.
- Um.. Zayn.. Aš.. - sutriko.
- Nėra jokio skirtumo, taip? Nes abu faktus nuo manęs nuslėpei. - jaučiau vėl didėjant pyktį savyje.
- Atsiprašau, gerai? To neturėjo būti. Aš neturėjau bučiuoti Amy. - tarė.
- Mhm.. - numykiau.
- Zayn, pasakysiu atvirai. Amy man patinka. Gal net labiau nei patinka. Tiesiog esi tu, visada būsi tu.
- Tai nepasiteisinimas kodėl ją reikėjo pabučiuoti. - pykau.
- Zayn, nurimk.
- Kodėl tai slėpiai?
- Nes žinojau, kad tavo reakcija bus būtent tokia. - pasakė.
Nesusilaikiau ir užvožiau Harry.
- Už ką? - susiėmė už skaudamos vietos.
- Atsiprašau, bet man to reikėjo.
- Mušt mane?! Tau to reikėjo?! - stebėjos. - Tu beprotis!
- Patylėk, Harry! Tu neturėjai jokios teisės bučiuoti Amy, o juolab slėpti tai jog ji dingo! - išrėkiau.
- O tu turėjai teisę ją mušti?! Kaip galėjai jai trenkti?! Tau buvo galima bučiuotis su Mila jos akyse, taip?! Kaip gali taip elgtis?! Tu ją skaudini! Kaip to nesupranti?! - šaukė ir jis.
- Taip, aš jai trenkiau, bet tai buvo netyčia! O Mila pati mane pabučiavo!
- Tik jau nereikia, Zayn. Tu galėjai ją atstumti, bet to nepadarei!
- Nutilk, Harry!
- Arba kas?! Manai aš bijau?!
- Tu apgailėtinas, Harry. - tariau ir nusisukau nuo jo.
- Ką vadini apgailėtinu?! - pastūmė mane.
Piktas atsisukau į jį.
- Nustok elgtis kaip mažvaikis, Harry! - pastūmiau jį.
Ir tada prasidėjo.. Jis užsimojo ir trenkė man. Aš nenusileidau ir taip pat trenkiau jam atgal. Mes mušėmės kol.. Harry stipriai mane pastūmė ir aš įkritau į baseiną. O jis buvo gan gilus.. Aš ėmiau skęsti.
- PADĖKIT! - surėkiau mosuodamas rankomis.
- O Dieve! - kažkas suriko ir įšoko į baseiną.
Sunkiai galėjau kažką suprasti. Jaučiau kaip grimstu žemyn į baiseino dugną. Ir po truputį man ima trūkti oro..
Ir staiga pajutau tempimą į viršų, o tada pasidarė tamsu..
Po nežinau kiek laiko ėmiau girdėti balsus.
- Nagi, Zayn, pabusk! - kažkas šaukė.
- Zayn, atsipeikėk! - tai buvo kitas balsas.
Ir tada ėmiau springti ir išspjoviau vandenį. Atsimerkiau ir bandžiau kvėpuoti.
- Zayn, kaip tu? - tai buvo Niall.
- Gyvas.. - teištariau.
Pasisukęs į šoną pamačiau Harry.
- Tu idiotas! Per tave vos nepaskendau! - šaukiau ant jo.
- Zayn, nusiramink. Tai Harry tave ir ištraukė iš baseino. - pasakė Niall.
- Ką?! - greit atsisukau į jį.
- Taip. Jis ištraukė tave ir pakvietė mane. - tarė.
Atsisukau į Harry. Jis atrodė sunerimęs.
- Atsiprašau. Aš nenorėjau. - pasakė jis.
- Žinojai, kad taip galėjau ir numirti? - tariau.
- Aš tikrai atsiprašau. Aš nesitikėjau, kad taip bus. - nežiūrėjo į mane.
- Harry, viskas gerai. Svarbiausia, kad aš gyvas ir tavo dėka. - apkabinau jį.
- Tu nepyksti? - paklausė.
- Na, tik truputį. - šyptelėjau.
Jis nusijuokė.
- Mums reikia surasti Amy. - tarė.
- Taip. - linktelėjau.
- Gal judu pirmiau pailsėkit, nes atrodot nekaip. - pratarė Nialler.
- Gerai. - abu pasakėm ir visi ėmėm juoktis.
- O kur Liam ir Louis? - paklausiau apsidairęs.
- Pas El ir Dani. Dar negrįžo. - pasakė Niall.
- Aišku. - tariau.
Dabar manau jums įdomu būtų sužinoti vieną dalyką. Kodėl? Kodėl aš nepasakiau jiems apie Zac? Todėl, kad tai tik mano reikalas. Zac reikia tik manęs. Nenoriu, kad mano draugai kentėtų per mane. Taip pat nenoriu jog kentėtų Amy. Aš privalau ją rasti. Privalau..
- Ei, Zayn, kur tu iškeliavęs? - Niall pamojo ranka man prieš akis.
- Um.. Niekur. Tiesiog galvojau. - pasakiau.
- Apie ką? - kilstelėjo antakį Harry.
- Nesvarbu. - tariau pasiimdamas obuolį ir atsistodamas nuo kėdės. - Jei judu nieko prieš, aš einu pamiegoti.
- Žinoma. - jie abu linktelėjo.
Šyptelėjau ir nuėjau į savo kambarį. Kritau ant lovos, bet miegoti visai nenorėjau. Tai tebuvo pretekstas išeiti, nes norėjau pabūti vienas ir pamastyti.. Pamastyti apie tai kur galėtų būti Amy. Visiškai neįsivaizdavau kur ji galėtų būti. Nuo kur pradėti ieškoti?
Staiga suskambo mano mobilusis. Pažiūrėjau į jo ekraną..