Catch and Hold Me (Z.M.)

35 dalis

Priėjęs didelį melsvą namą iš karto nuėjau prie jo durų. Nuspaudžiau durų skambutį ir laukiau.
Žinoma, giliai viduje aš bijojau to kas bus kai durys prasivers. Bet aš juk vyras. Privalau būti stiprus.
Durys atsidarė ir priešais save išvydau nematytą merginą, o gal man taip tik atrodo.
- Zayn? - nustebo ji.
- Am.. Gal ir keistai nuskambės, bet.. Kas tu? - paklausiau.
- Aš Alisa. Amy pusseserė. - tarė mergina.
- Oh, malonu.
- Aha. Tai kodėl atėjai?
- Norėčiau pasikalbėti su Amy.
- Deja, jos nėra.
- Tikrai?
- Taip. Ir manau ji nenorėtų su tavimi kalbėti net jei ir būtų namie. - pasakė Alisa.
- Man būtina su ja pasikalbėti.
- Kas iš viso tarp judviejų vyksta? Kodėl Amy nuolatos verkia ir yra tokia liūdna? Ar tu dėl to kaltas? O ir dar tas jos telefonas..
- Palauk, telefonas? - susidomėjau.
- Na taip. Ji išėjo ir paliko telefoną namie, o tas nesiliauja skambėti.
- Gal galėtum man jį parodyti? - paklausiau.
- Gerai, tuoj pat. O tu užeik vidun kol kas. - tarė ir dingo koridoriuje.
Prisiminiau kai Amy ir aš buvome jos kambaryje. Ir tai, kad Alisa vos manęs nerado. Ir tai jog Amy pargriovė mane ant pievelės. Tai gražūs prisiminimai. O kas liko dabar? Nieko.. Aš ją praradau.
- Štai. - padavė man telefoną.
- O kur Amy mama? - paklausiau.
- Darbe.
- Aišku. - pasakiau ir atrakinau telefoną.
Sustingau vietoje kai pamačiau.. Harry vardą. Kaip smarkiai Harry susijęs su Amy? Galbūt neturėčiau to daryti, bet..
Atidariau žinutę.
"Mums reikia pasikalbėti, Amy."
"Amy, kodėl neatsakai?"
"Gerai, galbūt dabar tu užsiėmusi, bet mes privalome pasikalbėti apie tą bučinį. Tai neįvyko šiaip sau. Tai buvo kažkas išskirtinio. Prašau, greičiau atrašyk."
Bučinį? Harry bučiavo Amy? Kada?
- Um.. Alisa? - prabilau.
- Kas? - ji atsisuko į mane.
- Harry.. Jis dažnai pas jus lankosi? - paklausiau.
- Retkarčiais užsuka, o ką?
- Ar tarp Amy ir jo kažkas buvo? - paklausiau tiesiai šviesiai.
Mačiau, kad ji sutriko.
- Am.. Aš nežinau. Amy man nieko tokio nepasakojo. - tarė.
- Aišku. - nusprendžiau jog neverta jos kamantinėti.
Vėl įnikau į telefoną.
Radau atmestus mano skambučius. Ir nežinomas numeris.. Palaukit.. Čia tas pats, kurį Amy kažkada man rodė. Jis jai skambino? Prieš keletą dienų.. Ką tai reiškia?
- Alisa, ar Amy nebuvo keista šiomis dienomis, lyg nesava? - paklausiau.
- Na, ji daug laiko praleisdavo savo kambaryje. Su mažai kuo bendravo.
Linktelėjau suprasdamas, kad kažkas ne taip. Dar kelias akimirkas žiūrėjau į Amy telefoną, o tada grąžinau jį Alisai.
- Aš jau eisiu. Kai Amy grįš, pasakyk jai, kad man paskambintų. - tariau.
- Nemanau, kad ji tai darys, bet pasakysiu. Tai viso, Zayn - atsakė Alisa.
- Iki. - tariau ir išėjau pro duris.
Visą kelią iki namų mąsčiau apie tai ką radau Amy telefone.. Kas yra tarp jos ir Harry? Kodėl tas numeris vėl jai skambino? Bet palaukit.. Data.. Tas numeris jai skambino tada, kai.. Mes susipykom. Ar tai galėjo būti priežastis mūsų pykčio? Bet.. Ne. Nejau? Ar galėjo kas atsitikti Amy? Prisimenant įvykį parke.. Kažkam Amy reikalinga. Bet kam? Ir kodėl?
Bet kodėl man tai rūpi? Juk mes susipykome ir nemačiau jos jau tris savaites. Tad kodėl man tai turėtų rūpėti? Bet.. Man rūpi.
Po kelių minučių jau buvau prie namų ir nustebau išvydęs juodą Audi automobilį. Jis tikrai nei vieno iš vaikinų. Keista.. Kieno jis? Lėtai ėjau link namo durų vis stebėdamas tą automobilį. Deja, jame nieko nebuvo. Nusprendžiau dar patikrinti aplinką. Ėjau palei namo sienas. Stengiausi būti atsargus, juk negali žinoti kieno tas automobilis. Staiga..
- Ir ką gi mes čia turim? Malik. - išgirdau seniai pažįstamą balsą.
Greitai apsisukau. Taip, aš buvau teisus. Tai tikrai pažįstamas asmuo.
- John. - tariau.
- Būtent, MALIK. - pabrėžė mano pavardę.
- Aš Zayn. - rimtai tariau.
Nemėgau kai mane vadindavo pavarde. Tai man priminė praeitį..
- O man nusispjaut. - ramiai tarė.
Jaučiau kaip po truputį pyktis manyje kyla.
- Ko tau reikia? - piktai tariau.
- Prisimeni senus laikus? - paklausė.
- Ką turi omenyje? - paklausiau nieko nesupratęs.
- Mila. - pasakė.
Sustingau išgirdęs tą vardą. Mila.. Ji sakė tiesą. Zac man keršys.
- Pamenu ir ką? - ramiai tariau.
- Tau blogai baigsis, Malik.
- Aš Zayn. - pakartojau. - Kodėl Zac to tiesiog nepamiršta?
- O tu pamirštum merginą, kurią myli? - tarė.
- Manau ne. - atsakiau.
- Tada atsakymą tu jau žinai. Taigi, ką darytum jei netektum tau brangaus žmogaus?
- Apie ką tu kalbi? - stebėjau jį.
- Atsakyk, ką darytum? - pakartojo.
- To niekada nebus, nes man artimiausi žmonės gyvens dar ilgai. - pasakiau.
- Ar tu tuo įsitikinęs? - įdėmiai žiūrėjo į mane.
- Taip.
- Niekada nesakyk niekada, Malik. Tu negali žinoti kas bus šiandien, kas nutiks rytoj ar kitą dieną.
- Gal tiesiog pasakyk ko nori ir viskas bus baigta, gerai? - tariau susierzinęs.
- Kaip matau senasis Malik dar neišnyko.
- Nutilk.
- Pasakysiu tiek. Tu atėmiai Mila, jis atims kažką tavo. - tarė.
- Dieve mano, man ji net nerūpi. Aš nemyliu Milos. Jei taip norit pasiimkit ją. - pratrūkau.
- Nieko nebus, Malik. Tu kentėsi.. Skaudžiai.. - tarė ir dingo už namo.
Kas čia ką tik įvyko? Zac tikriausiai negerai su galva. Siunčia pas mane kvailius ir bando įbauginti. Kažkokia nesamonė. Ką jis gali atimti man svarbaus? Aš nieko tokio neturiu.