Catch and Hold Me (Z.M.)

20 dalis

Paskambinau dar kartą. Nieko. Niekas neatsakė. Puoliau į neviltį. Nejau aš jį praradau? Nejau jis dingo? Ne, to negali būti. Jis privalo būti čia. Ėmiau trankyti duris.
- Zayn! Zayn, įsileisk! - šaukiau.
- Amy, baik. - tarė Niall atitraukdamas mane nuo durų.
Aš vėl pribėgau prie jų ir ėmiau jas trankyti. Žinau, atrodžiau gan kvailai, kaip mažas vaikas, bet man tai nerūpėjo.
- Amy. - tarė Niall.
Neregavau.
- Amy! - užrėkė.
Šoktelėjau.
- Ko?! - atrėkiau atgal.
- Aš turiu raktus. - ramiai tarė.
- Ką?! Po velnių, kodėl anksčiau to nesakei?
- Tu man neleidai. - sukikeno.
Praėjo pro mane ir atrakino duris. Puoliau vidun tikėdamasi rasti Zayn. Apėjau visą butą. Jo nei kvapo. Parkritau ant kelių ir ėmiau verkti.
- Aš praradau jį. Praradau. - kartojau.
Niall puolė prie manęs ir ėmė guosti.
- Amy, nusiramink. Dar ne viskas prarasta. Ar bandei jam paskambinti? - tarė.
- Ne. - pašokau iš vietos ir ieškojau telefono.
Vos radau jį greit surinkau Zayn numerį. Signalas buvo geras, bet Zayn neatsiliepė. Jis tiesiog nekėlė ragelio.
- Po velnių. - sumurmėjau nuleidus telefoną.
- Kas? - tarė.
- Jis neatsiliepia.
- Kaip tai?
- Paprastai. Viskas baigta, Niall. Aš praradau jį. Praradau.
- Nesakyk to. Mes rasime jį.
- Kaip?
- Nežinau. Kažkaip. Bet rasime.
- Aš nežinau. Aš netikiu tuo.
- Tikėk. Mes tikrai jį surasim. Tik svarbu tikėti.
- Gerai tau, Niall, kai tu gali. O aš tiesiog negaliu. Negaliu. - pratrūkau vėl verkti.
- Baik. Baik verkti. Susiimk. Zayn reikia tavęs. Būk stipri. - lengvai papurtė mane suėmęs už pečių.
Pažiūrėjau į jį tada ėmiau eiti durų link.
- Kur eini? - paklausė.
- Namo. Nenoriu būti čia. Viskas kas yra čia man primena JĮ. - tariau ir palikus Niall, išėjau.
Buvau sumišusi ir prislėgta. Norėjau, kad Zayn dabar būtų šalia manęs. Aš tokia kvailė. Kam aš jį aprėkiau? Ar nebuvo galima to tiesiog ramiai pasakyti? Kodėl aš visada netenku man mylimų žmonių?
Lėtai pasiekiau namus. Įėjau pro duris. Mane iš karto pasitiko mama.
- Amy? Argi neturėtum būti su tuo draugu? Zayn, taip? - tarė ji.
- Jo nėra. - tariau ir lipau laiptais į viršų.
- Kaip suprasti?
- Ak, mama, tiesiog.. - atsidusau ir nuėjau nieko nepasakius.
Kritau ant lovos ir vėl ėmiau verkti. Kodėl? Kodėl man taip turėjo nutikti? Po kelių minučių tiesiog užmigau. Nežinau net kaip. Tiesiog buvau pavargus.

*RYTE*

Prasimerkiau ir priešais save pamačiau mamą. Ji sėdėjo ant mano lovos krašto. Aš atsisėdau lovoje.
- Labas rytas, mieloji. Kaip miegojai? - paklausė.
- Labas. Gerai lyg ir. - atsakiau.
Ji šyptelėjo.
- Ar galime pasikalbėti?
- Am.. Žinoma. - įsitaisiau patogiau.
- Kas nutiko per šias dienas kol nesimatėme? Ar tas vaikinas ką nors tau padarė? - susirūpinusi žvelgė į mane.
- Ne, mama. Jis man nieko nepadarė. - atsakiau.
- Tada kodėl tu buvai ligoninėje?
- Ką? - sutrikau. - Aš ne..
- Nemeluok, Amy. Aš viską žinau. Kaip galėjai man to nepasakyti?
- Um.. Mama, atleisk. Kas tau apie tai pasakė?
- Tas vaikinas.
- Zayn? - nustebau.
Juk jis sakė, kad ji nieko nežino.
- Taip.
- Ką dar jis tau sakė? - paklausiau.
- Nieko.
- Mama..
- Jis man papasakojo, kad buvai ligoninėje ir dėl ko taip pat pasakė. Labai užjaučiu tave, mieloji. - tarė.
Akyse ėmė kauptis ašaros.
- Mama, tai buvo siaubinga. - puoliau jai į glėbį.
- Viskas gerai. - glostė mano galvą.
- Kada jis tau tai pasakė? - paklausiau kiek atsitraukus.
- Vakar.
- Ką?! - pašokau. - Kaip tai? Kada?
- Visai neseniai. Jis buvo čia prieš tau grįžtant. - pasakė.
- Ką?! Ir tu tik dabar man tai sakai?! - sumišau. - Ar jis dar ką sakė?
- Ne. Jis tik papasakojo kas įvyko per tas dienas, o tada išėjo.
Ėmiau verkti. Aš nežinau kur jį rasti. Jis tiesiog dingo. Paliko mane vieną. O man jo dabar taip reikia.
- Susitvarkyk. Ir nusileisk į apačią. Tavo pusseserė Alisa atvažiuos. - pasakė mama ir išėjo iš kambario.
Ką? Alisa? O velnias, visai ją pamiršau. Esam pusseserės, bet daugiau kaip draugės. Nieko nedarydavom atskirai. Visada ir visur buvome kartu.
Atsidusau ir lėtai pakilau iš lovos. Nuėjau į vonią, nusiprausiau. Tada grįžau į kambarį. Iš spintos išsitraukiau siaurėjančius džinsus ir juodą maikutę, apsirengiau. Plaukus palikau palaidus. Nulipau laiptais žemyn. Mamą radau virtuvėje, ji kažką gamino.
- Gal reikia padėti? - paklausiau.
- Taip, jei gali paimk štai tą puodą ir atnešk čia. - parodė.
Padariau ko prašė, o tada tiesiog stebėjau kaip mama daro valgyti. Ir kaip galima turėti tiek kantrybės viską taip smulkiai supjaustyti? Arba nieko nesudeginti? Aš niekada nemokėjau to daryti. Staiga prisiminiau kaip Zayn kepė omletą ir paliko mane jo prižiūrėti. Tada mintyse aš keikiau jį už tai, nes aš nekenčiu maisto gaminimo.
- Ar galiu kai ko paklausti? - prakalbo mama.
- Žinoma. - linktelėjau.
- Kas nutiko tau ir Zayn? Kodėl sakei, kad jo nėra? - paklausė.
Mama pataikė ten kur skaudžiausia. Nenorėjau sulaukti šito klausimo. Bet privalėjau į jį atsakyti.