Catch and Hold Me (Z.M.)

46 dalis

Nors ir vairavau, vis žvilgčiojau ar Zayn dar sąmoningas. Tikrai bijojau jį vėl prarasti ir šįkart negrįžtamai.
Tiesa, kai iššoviau antrą kartą, nebeprašoviau ir visam laikui atsikračiau mus slegiančios bėdos. Kai puoliau prie Z, jis prašė nevežti jo į ligoninę, o nurodė kitą vietą. Sutrikau, bet nieko neklausinėjau, laikas buvo brangesnis už viską.
Pastačiau automobilį aikštelėje ir išlipau, greitai apėjau į kitą pusę. Atidariau keleivio dureles.
- Zayn, ką man daryti? - delnu priliečiau jo skruostą.
Jis pažvelgė į mane ir šyptelėjo.
- Padėk man išlipti, eisim kartu, - sušnabždėjo.
Akimirką dvejojau, o kas jei taip dar labiau pakenksime jo būklei. Tačiau jis taip nerizikuotų, tiesa?
Atsargiai padėjau jam išlipti bei leidau laikytis į mane, kad neprarastų pusiausvyros. Uždariau dureles ir užrakinau automobilį, raktą įsikišdama į kišenę.
- Kur turėtume eiti? - garsiai pagalvojau.
- Į tą pastatą, - kiek kilstelėjo galvą vaikinas.
Linktelėjau ir pradėjome eiti. Mums pasiekus didelį pastatą, kuriame nė nežinojau kas laukia, pabeldžiau į duris. Rodos, šiais laikais gausu moderniųjų technologijų, tačiau būtent šis pastatas kažkodėl neturi durų skambučio.
Durys tuoj prasivėrė ir čia pasirodė liekna mergina. Akimirką mačiau nuostabą jos veide, kol ji pastebėjo Zayn ranką, sunkiai bandančią užspausti kraujuojančią žaizdą pilvo srityje. Tuomet nepažįstamoji greitai apsisuko ir suriko kažką, ko nesugebėjau suprasti. Hm... Rodos, ji svetimšalė. Mano mintys visai susijaukė, kai tarpduryje pasirodė ir vaikinas.
- Zayn? - nustebęs tarė šis. - Greičiau, užeikit, - vaikinas įleido mus vidun ir prieš uždarant duris dar apsidairė lauke.
Keista, nejau aš ko nors nežinau? Kas nutiko kol buvau tame sumautame klube?
- Kaip tai nutiko? - paklausė nepažįstamasis.
Dvejojau. Iš kur man žinoti ar tikrai galima juo pasitikėti?
- Nathaniel, bet gali vadinti mane Nate, o ji Aisha, mano mergina, pažįstu Zayn gana ilgai, - tarė vaikinas, lyg supratęs mano dvejones.
Linktelėjau.
- Aš Amy. Nežinau ką daryti, prašau tik padėkit Z, - meldžiau.
Nate supratingai palinksėjo ir perėmė Zayn iš manęs, atsargiai nusivedė į kitą patalpą, mane palikdamas su Aisha.
Likusi viena, nekalbėjau su mergina, mat nežinojau ar ji išvis supranta mano kalbą. Be to, mintyse galvojau tik apie Z. Kas bus jei jo neteksiu? Vargu ar galėčiau gyventi...
Laikas bėgo nepastebimai ir aš girdėjau kelis Zayn riksmus, tačiau Aisha neleido man eiti pas jį. Iš jos gestų supratau, kad taip turi būti, todėl liko tik laukti.
Netrukus iš patalpos išėjo Nate, o kartu su juo ir sąmoningas Z, tačiau kiek išbalęs. Vis dar nerimavau.
- Buvo sunku, bet man viskas gerai, - tamsiaplaukis pastebėjo mano susirūpinusį žvilgsnį.
- Ne kiekvienas gali iškęsti procedūrą be nuskausminamųjų, tačiau šis vyrukas visada pasižymėjo stiprybe, - prasitarė Nathaniel.
- Iš kur judu pažįstami? - domėjausi.
- Nate mano vaikystės laikų draugas, esu jam už daug ką dėkingas, - paaiškino Z.
- Supratau, tačiau ko aš nežinau? Turiu omenyje, kodėl neleidai vežti tavęs į ligoninę? - susimąsčiau.
- Kaip būtum paaiškinusi iš kur pas mane tokie sužalojimai? - uždavė klausimą.
Tylėjau, nes išties nežinojau kaip būčiau pasielgusi. Kodėl anksčiau apie tai nesusimąsčiau?
- Tavo mergina taip ir nepasakė kas tau nutiko, Z, - įsiterpė vaikinas.
- Nenoriu tavęs įvelti į šią situaciją, Nathaniel. Tau reikia tik žinoti jog seni nesutarimai rado kelią į dabartį, bet viskas jau baigta, - paaiškino.
- Ar tikrai? - paklausiau.
Mylimasis pažvelgė į mane su klausiamu žvilgsniu. Ir ti viską apgalvojusi, suprantu, kad padariau nusikaltimą. Net jei Zac ir buvo to vertas, aš praliejau žmogaus kraują ir man teks su tuo gyventi...