Catch and Hold Me (Z.M.)

26 dalis

- Sveika, Dani. - tariau aš.
- Labas, Amy. - atsakė ji.
Pala pala, iš kur ji žino mano vardą?
- Kas nors atsitiko? - paklausė.
- Na lyg ir. - tariau. - Pasakyk, kur aš vakar buvau?
- Nejau pamiršai? Taigi ėjom į parduotuves. Tada į kavinę, o vėliau pas mane ir tiesiog nuo per didelio nuovargio užmigom. - pasakė Dani.
Viskas, man šokas. Iš kur ji visa tai ištraukė?
- Ak, taip. Ačiū, Dani. - tariau.
- Tik tiek reikėjo? - paklausė.
- Aha, iki.
- Iki. - padėjo ragelį.
Nieko nebesuprantu. Kas čia buvo?
- Amy, aš atsiprašau. Bet kitą kartą pasakyk kai negrįši. - tarė mama.
- Gerai, mam. - šyptelėjau.
Ji taip pat šyptelėjo ir išėjo iš kambario. Įsitikinus, kad ji tikrai nuėjo, uždariau duris ir atsidusus kritau ant lovos. Užsimerkiau. Išgirdau kažkokį trakšt.
- Kam užrakinai duris? - paklausiau Zayn vis dar būdama užsimerkus.
Tada pajutau kaip kažkas atsidūrė ant manęs. Atsimerkiau. Ir štai pamačiau nuostabiai rudas akis.
- Ką tu darai? - sukikenau.
- Juk sakiau manim pasitikėt. - tarė jis.
- Nu jo. Bet kaip Dani šitai sugalvojo? - buvau kiek sutrikus.
- Kol tu kalbėjai su mama, aš parašiau jai žinutę. - pasakė.
- Ne nu, tu genijus. - tariau nusijuokus.
- Žinau. - atsakė ir pabučiavo mane.
- Ei ei, ramiau. Gal geriau nereikia. Einam laukan. - tariau.
- Nu, kad man ir čia gerai. - atsakė.
- Tai aš tikiu, kad tau smagu būt ant manęs. Bet vistiek Zayn, nulipk.
- Nu gal ne.
- Zayn.
- O jei aš padarysiu taip? - vėl pabučiavo.
- Ne nu, baik. - numykiau.
- Nea. - vėl pabučiavo. - Ir dar vieną. - dar kartą pabučiavo. - Ir dar.
- Nu baik jau. - tariau ir nuverčiau jį nuo savęs ir pati buvau ant jo.
- O taip dar geriau. - sukikeno.
- Baik. - norėjau nulipt nuo jo, bet va jis mane sulaikė.
Apsikabino mane per liemenį ir prisitraukė prie savęs.
- Zayn.. - tariau kai jis ėmė bučiuot mano kaklą.
- Nu aš nekaltas, kad tu varai mane iš proto. - tarė mane bučiuodamas.
- Nu ne čia, gerai? Čia mano namai.
- Nu tai tipo jau dėl to negalima? - pakėlė antakį.
- Taigi čia yra mama ir Alisa. - pasakiau.
- Hm.. - užsigalvojo. - Nu ir kas? Vistiek tai bus čia. - tarė ir vėl ėmė bučiuot mane.
- Svajok tokiau. - kažkaip atsitraukiau nuo jo ir greit nulipau.
Ėjau link durų kai buvau priremta prie jų.
- Zayn, baik. - vos laikiausi nesusilydžius, nes jis atrodė taip karštai.
- Aš noriu tavęs. - tarė vėl bučiuodamas mano kaklą tada lėtai keliaudamas link mano šiek tiek apnuoginto peties.
- Juk sakiau ne čia. - tariau.
- Kitaip neišeis. - atsakė.
- Za.. - nutilau.
- Amy, ar tu ten užmigai? - paklausė Alisa.
Galėjau spėti, kad ji čia pat, prie durų.
- Ne, viskas gerai. - atsidusau, nes Zayn vis dar mane bučiavo.
Atrodo jis rado mano jautriausią vietą.
- Ko tu ten dūsauji? - nustebusiai paklausė.
- Ai nieko, tiesiog karšta. - kumštelėjau Zayn.
Jis tyliai sukikeno.
- Sakai karšta? - domėjos. - O gal pas tave koks vaikinas yra?
Velnias. Iš kur ji visada viską žino?
- Tu juokauji? - bandžiau išsisukt.
- Tada atidaryk duris. - tarė ji.
Net Zayn tada pakėlė galvą į mane ir liovėsi mane bučiavęs.
- O kam tau? - paklausiau.
- Šiaip, pakalbėt noriu.
Po galais. Prikandau lūpą. Nu ir kur gi man padėt Zayn? Jei Alisą įsileisiu ji išnaršys visus kampus kol kažką ras. Ir štai man šovė puiki mintis.
- Varyk į balkoną. - tyliai pasakiau Zayn ir pastūmiau jį link jo.
- Ką? - tyliai atsakė.
- Varyk tik tai. - sušnibždėjau ir parodžiau į balkoną.
- Amy, slepi vaikiną? Negražu. - tarė Alisa.
Kai įsitikinau, kad Zayn nuėjo į balkoną, atidariau duris.
- O ar gražu šmeižti pusseserę? - tariau.
- Argi? Aš negalėčiau. - ir ėmė tikrint visus kampus.
Spintą, po lova ir visur kitur. Galiausiai liko tik balkonas. Apsidžiaugiau kai ji jau ruošės eit iš kambario, bet kur tau.
- O pamiršau balkoną. - tarė ir nuėjo į jį.
Viskas sustingau. Dabar man kapai. Ji grįžo. Be Zayn? Kas per velnias?
- Nu gerai, aš atsiprašau. Buvau neteisi. - pasakė Alisa.
- Nu taip. - tesugebėjau pasakyt.
- Atleidi?
- Ką?
- Kur tu skrajoji? - nusijuokė. - Aš klausiau ar atleidi?
- Nu aš pagalvosiu. - pasakiau.
- Nu, Amy, nebūk tokia.
- Aš pagalvosiu.
- Amy.
- Eik. Eik iš čia. - nusijuokiau ir ištūmus iš kambario, greit uždariau duris.
Nubėgau į balkoną. Nu rimtai, Zayn nėra. Tai kur jis dabar dingo?
- Zayn? - tyliai šūktelėjau.
Juk nenorėjau, kad kas nors išgirstų.
- Zayn? - pakartojau.
Tada buvo vėl trakšt ir nedidukas bum. Zayn iškrito iš medžio. Susiėmiau ranka už burnos, kad nepradėčiau juoktis.
- Auč. - pasitrynė galvą.
Atsistojo, pakėlė galvą į mane.
- Ei, tai nejuokinga. - sukikeno.
- Argi? Kokio velnio tu atsiradai medyje? - tariau.
- Nu pamačiau Alisą, tai ir lipau į jį.
- Nu jo, protas pas tave tai ką žinau. - nusijuokiau.
- Ei, nesityčiok. Gal teiktumeisi nulipt žemyn? - paklausė.
- Tu nuo proto nušokai? Pro balkoną? - ėmiau juoktis.
- Nu, o ką? Juk viskas įmanoma.
Prikandau lūpą.
- Žinai, palauk. - nulėkiau į kambarį ir apsirengiau megztuką, nes jaučiau, kad jau šaltoka.
Grįžau į balkoną.
- Kaip man nulipt? - paklausiau.
Jis šyptelėjo.
- Lipk į tą medį. - parodė į tą patį medį, kuriame buvo jis pats.
- Rimtai? Tu nori mane užmušt?
- Nu tik nereikia. Tiesiog tvirtai laikykis ir viskas. - tarė.
- Aha, patikėjau. - jau bandžiau lipt į tą medį.
Ir man pavyko. Aš jame. Bet ups, kaip man nusileist ant žemės?
- Zayn, o kaip man nulipt? - paklausiau.
- Oi nežinau. - sukikeno.
- Ei, nu. Daryk ką nors.
- Nu gerai. - atsisuko į mano pusę ir ištiesė rankas. - Šok.
- Tu rimtai?
- Visiškai. Aš pagausiu tave.
- Aš greičiau sulaužysiu tave. - nusijuokiau.
- Neperdėk. Tu lengva kaip plunksnelė. Taigi, šok. - tarė.
- Nu kaip nori. - užsimerkiau ir šokau.
Ir kaip manot kas buvo? Aš pargrioviau Zayn ant savo kiemo pievelės.
- Tai sakai lengva kaip plunksnelė? - tariau pakėlus antakį.
- Nu prie to galėčiau ir priprasti. - tarė uždėdamas rankas ant mano klubų.
- Zayn. Patrauk rankas. - ramiai pasakiau.
- Aš nieko nedarau. - atsakė jis ir prisitraukęs mane įsisiurbė man į lūpas.
- Tai taip tu nieko nedarai? - pasakiau po bučinio.
- Nu gal truputį ir kaltas. - nusijuokė.
- Tuoj aš tau kai parodysiu vieną truputį kaltą. - jau norėjau jį užkutent, bet..
- Dinkit man nuo pievelės! - šaukė mano mama išėjus su šluota.
- Bėgam! - sušukau Zayn ir čiupus jo ranką ėmiau bėgti.
Kai nubėgom jau kiek toliau, abu negalėjom nustot juoktis.
- Ten buvo tavo mama? Su šluota? - juokės Zayn.
- Ei nu, aš dėl to nekalta. - juokiaus.
- Nu tikrai. Kažin kaip ji mūsų nepažino?
- Nu nežinau. Ji mus matė tik iš šono, o ir tai viską užstojo šitie. - parodžiau į savo plaukus.
- Nu jo, tiesą sakai. Taigi, einam kai ką parodysiu. - paėmė mane už rankos.
- Ar tai ta staigmena? - domėjaus kai jau ėjom.
- Galbūt.
- Nu pasakyk.
- Yra toks auksinis dalykas. Jis vadinamas kantrybe. - bandė atrodyt rimtas.
- Dar užsidėk akinius ir tada jau būsi panašus į profesorių. - sukikenau.
- Ei, aš turiu akinius. - tarė.
- Rimtai? - nustebau. - Nežinojau.
- Aš rimtai. - pasakė.
- Nu gerai, supratau. Tu moksliukas. - nusijuokiau.
- Ei. - nusijuokė.
- Aš nieko nesakiau. - juokiaus.
Taip ir kvailiojom visą kelią kol ėjom.