2 dalis
- Po velnių, kur tu mane tempi?! - muisčiausi.
- Ramiau, lėlyte. - sukikeno išstumdamas mane pro mokyklos duris.
Vos išlaikiau pusiausvyrą. Piktai žiūrėjau į idiotą, kuris gadina mano kol kas tobulą dieną.
- Nagi, Dia, nebūk tokia surūgusi. - nusijuokė.
Pastūmiau jį.
- Kas manai esantis, Malik? Tu man tuščia vieta ir kas tau leido mane vadinti Dia?! - tariau.
Kaip tik po mano žodžių jo akys patamsėjo ir jo kvailą šypsenėlę pakeitė pyktis. Jis vėl pačiupo mano riešą.
- Klausyk, Clay, patarčiau tau būti atsargesnei. - suurzgė man prie ausies.
Jo karštas kvėpavimas atsimušė į mano odą, kai jis paleido mano ranką ir vėl tapo šiek tiek normalesniu, jis užsidėjo savo taip mėgiamus, tamsintais stiklais akinius. Aš tylėjau nenorėdama sukelti dar didesnio jo pykčio proveržio.
Šis vaikinas buvo toks neįskaitomas. Nors jis tik prieš mėnesį atsikraustė į šį užmirštą miestelį, jis jau turi daugiau valdžios nei aš būdama mokyklos populiariąja.
- Kodėl mes čia? - vis dėl to paklausiau.
Jis nusijuokė.
- Manau, tau tai bus įdomu. Šiandien vakare vyks lenktynės, juk tu dalyvauji, tiesa? - pažiūrėjo į mane pro akinių viršų.
Kūnu nuėjo šiurpas. Po galais, iš kur jis visa tai žino? Net mano mama nežino, kad dalyvauju lenktynėse.
- O kas tau sakė, kad aš dalyvauju? - atkirtau.
Jo veide atsirado kvaila šypsenėlė, kuri jau pradeda mane erzinti. Jis priartėjo prie manęs taip, kad tarp mūsų nebeliko nei menkiausio atstumo.
- Aš žinau apie tave daug daugiau nei tu gali įsivaizduoti. - sušnibždėjo.
Nervingai pažvelgiau į jį. Ar gali būti, kad šis idiotas manimi susidomėjo? Juk tai absurdas!
- Gerai, tai ko tu nori? - atsitraukiau nuo jo.
- Man reikia partnerės lenktynėse. - pasakė.
- Tu juokauji, taip? - negalėjau patikėti jo žodžiais.
- O turėčiau?
- Juk tu manęs nekenti.
- Kas taip sakė?
Po šių jo žodžių visai nustėrau. Kas per velnias čia vyksta? Vos jis atvyko į šią sumautą mokyklą, tapau jo patyčių objektu, o dabar jis siūlo dalyvauti lenktynėse su juo? Pasakykit man, ar jam viskas gerai su galva?
- Kodėl turėčiau tau padėti? - žiūrėjau tiesiai į jį.
- Na, nepamirškime to fakto, kad tavo gyvenimą galiu sugadinti per vieną dieną. - tarė.
- Tu neišdrįstum ir beje, tu net neturi ką pasakyti.
- Tikrai? - apsidairė. - O kaip Riles?
Vos paskutiniai žodžiai paliko jo lūpas, mano kūnas, tarsi sustingo.
- Ką tu žinai? - lėtai ištariau.
- Tarkime, tai buvo gera naktelė jam, bet ne tau. - pasakė.
- Jei tu bent kažkam tai papasakosi... - sugriežiau dantimis.
- Ir ką tu man padarysi, lėlyte? Juk tu nieko nesugebi.
- Tu suskis nelaimingas. - nuspyriau akmenuką į automobilių stovėjimo aikštelę.
Jis nusijuokė.
- Nepamiršk, aštuntą vakare atvažiuosiu tavęs. - tarė.
- Eik po velnių, Malik. - susierzinusi grįžau į mokyklą.
Likusios pamokos praėjo gana greitai. Su Lea nusprendėme truputį pasivaikščioti mieste.
- Gali patikėti, kad Malik pakvietė mane dalyvauti lenktynėse? - pasakiau.
- Tikrai? Kaip tas kvailys išdrįso? - stebėjosi Lea.
- Nežinau, bet aš privalėsiu dalyvauti.
- Kodėl?
Prikandau lūpą.
- Jis žino apie tą prakeiktą naktį su Mike. - tariau.
- Iš kur? - nustebo.
- Net nenumanau, bet atrodo jis žino apie mane daug daugiau nei aš pati.
- Nejau nėra kito būdo, kad galėtum nedalyvauti?
- Deja. Jei nedalyvausiu, jis papasakos viską visai mokyklai.
- Ot, suskis.
- Na, tikiuosi bent jau nebus nuobodu, visgi tai lenktynės. Gal ateisi pažiūrėti? - pasiūliau.
- Um... Aš mielai, bet tu pamiršai, kad vakare grįžta mano brolis. - tarė.
- O, Dieve, Lea, atsiprašau, visai apie tai pamiršau, o juk žadėjau jam, kad pasitiksime jį oro uoste kartu.
- Nieko tokio, pasakysiu jam, kad negalėjai atvykti ir, kad pasimatysit rytoj.
- Ačiū, Lea, ir ką aš be tavęs daryčiau? - apkabinau ją.
- Tikriausiai gyventum ilgai ir nuobodžiai. - tarė nusijuokdama.
Nusijuokiau ir aš.
Po dar kelių valandų praleistų mieste su Lea, pagaliau grįžau namo. Numečiau kuprinę prie durų ir nuėjau į virtuvę paieškoti ko nors valgomo. Nuo spintelės pasiėmiau obuolį ir užlipau laiptais viršun į savo kambarį. Pažiūrėjau į vis dar sujauktą savo lovą ir pajutau, kad namai atrodo tokie tušti kai mamos nėra. Nuvijau slogias mintis į šoną ir išmečiau obuolio graužtuką į šiukšlinę. Įjungiau muzikos grotuvą, kad nebūtų taip liūdna. Išsitraukiau iš spintos kitus rūbus ir pasidėjau juos ant lovos, tuomet nuėjau į dušą.
Po maudynių apsijuosiau savo kūną rankšluosčiu, nusausinau plaukų galiukus, kad nuo jų nevarvėtų vanduo ir grįžau į kambarį. Jau ruošiausi nusiimti rankšluostį kai suvibravo mano telefonas, kurį palikau ant spintelės. Pažvelgiau į jį, žinutė nuo nežinomo numerio? Atidariau ją.
"Nepamiršk vakaro, lėlyte. Z."
Z? Kas per... Zayn! Po velnių, iš kur jis gavo mano numerį?!
Jau norėjau jam atrašyti kai gavau dar vieną žinutę nuo jo.
"Turėtum užsitraukti užuolaidas."
Jaučiau kaip mano skruostai nusidažo raudonai, tuomet pakėliau akis į langą. Zayn pusnuogis stovėjo savo balkone ir rūkė bei stebėjo mane. Greitai užtraukiau užuolaidą.
"Iškrypėlis." - atrašiau jam.
Taip, jis mano kaimynas, tikrai šaunu, tiesa? Dar geriau tai, kad mano mama sakė prašyti pagalbos iš to idioto mamos. Nieko nesakau apie jo mamą, ji tikrai verta pagarbos moteris, bet tas mulkis... Atrodo nusimato tiesiog nuostabus vakaras su tuo idiotu.
