50 dalis
(Daina: One Direction - Home)
Supratau, kad vienintelis būdas viską išsiaiškinti, tai lysti liūtui tiesiai į nasrus. Vadinasi, turiu pasimatyti su pačia Bri ar Gwen. Tikiuosi neužmušti jų anksčiau laiko, visgi ne iš kelmo spirta esu.
Ėjau link namų ir galvojau kaip surasti tas dvi kales. Neturiu jų nei numerių, nei jokių kitų kontaktų. Staiga man toptelėjo mintis. Bingo! Juk Zayn turi Bri numerį.
Paspartinau žingsnius link namų, tačiau jaučiausi keistai, taip lyg būčiau sekama. Apsidairiau ir atsidusau.
- Dieve šventas, turbūt man jau paranoja. - sumurmėjau sau panosėj.
Vis dėlto namo grįžau saugiai. Iš karto dirstelėjau į sofą svetainėje. Zayn vis dar saldžiai miegojo. Nejau jis miega taip ilgai, ar aš čia tokia greita? Užmečiau akį į laikrodį ir tada supratau, kad tai aš čia esu per greita. Praėjo vos valanda, kai buvau išėjusi.
Greitai prisiminiau ko man reikia, todėl nuėjau į svetainę ir atsargiai apieškojau Zayn rūbus. Radusi jo telefoną tyliai nusikeikiau. Nejau šiais laikais nebėra mobiliųjų be slaptažodžių? Atsidusau ir žadėjau padėti telefoną atgal į vietą, tačiau šoktelėjau ir mano užpakalis susidūrė su grindimis. Išgirdau gilų balsą šalia savęs.
- Kam tau prireikė mano telefono? - paklausė prasimerkęs Zayn.
Greitai atsisukau į jį. Ką jam atsakyti?
- Man reikia paskambinti, bet aš neradau savo telefono, tad pamaniau, kad pasiskolinsiu tavo... - mano balsas pamažu tilo, nes aš melavau.
Jaučiausi užklupta nusikaltimo vietoje vidury baltos dienos.
- Tu atrodai tokia miela... Kai meluoji. - jis alkūnėmis pasirėmė į sofą, nes gulėjo ant pilvo.
Velnias, aš net išraudau. Prikandau lūpą.
- Tai kam tau tiksliai reikėjo mano mobilaus, Dia? - vėl paklausė.
- Man tikrai reikėjo paskambinti. - pakartojau.
Jis giliai atsiduso ir ištiesė ranką į savo telefoną, kurį greitai jam atidaviau. Mačiau kaip jis kažką ten suvedė ir dar kažką sumaigęs, ištiesė telefoną man. Susiraukiau.
- Skambink kam reikia. - tarė.
Šyptelėjau ir paėmusi telefoną, atsistojau nuo grindų. Nuėjau į virtuvę, kad netrukdyčiau Zayn toliau snausti.
Pirštai tiesiog patys slinko prie žinučių piktogramos. Spustelėjus ant jos, kiek nusivyliau. Ten buvo visiškai tuščia, nei vienos sumautos žinutės! Atrodo taip, tarsi Zayn manimi nepasitikėtų ir ištrynė jas tyčia, dar prieš paduodamas mobilų man.
Nuvijau visas mintis ir greitai nuėjau į adresyną. Akimis permečiau adresatus, kai užtikau neįvardintą numerį. Prisiminiau, kad jį jau mačiau, vadinasi tai Bri. Minutėlę svarčiau ar tikrai verta jai skambinti, tačiau greitai spustelėjau žalią ragelį ir laukiau atsako.
- Taip? - atsiliepė.
Iš karto supratau, kad tai tikrai Bri.
- Čia Dia, mums reikia pasikalbėti. - iš karto ėjau prie reikalo.
- O, ir ko gi tu nori, Clay? - pasišaipė.
Atsidusau. Net nežadu su ja kariauti per telefoną. Juolabiau, kai Zayn gali netyčia ką nors išgirsti.
- Susitikime Madison'o parke, gerai? - pasiūliau.
Girdėjau nepasitenkinimo kupiną niurzgėjimą. Supratau, kad ji nežada būti labai draugiška.
- Gerai, būsiu ten 17h. - atsakė ir numetė ragelį.
Pavarčiau akis. Tipiniai žmonės.
Grįžau į svetainę pas Zayn. Jis buvo užsimerkęs, tikriausiai užsnūdo. Nusišypsojau ir padėjau jo telefoną ant staliuko prie sofos. Surinkau savo ir Zayn rūbus, kurie vis dar mėtėsi ant grindų. Tvarkingai padėjau Zayn rūbus ant fotelio, o savo nunešiau į skalbimo mašiną.
Vėl grįžau į svetainę ir atsitūpiau prie Zayn. Pakštelėjau jam į skruostą ir padėjau ant stalo raštelį, kurį rašiau prieš tai. Atsistojau ir užmečiau akį į laikrodį. Jis rodė 16:45. Manau pats laikas eiti. Dar kartą žvilgtelėjau į Zayn ir išėjau.
Eidama į parką nesistengiau skubėti. Visgi turiu dar apie penkiolika minučių. Žvalgiausi aplinkui įsitikindama, kad niekas manęs nestebi. Tačiau tas keistas jausmas manęs neapleido kaip ir anksčiau.
Pasiekusi parką, prisėdau ant suoliuko. Laukiau kol pasirodys Bri. Aišku jai punktualumas visai nebūdingas. Ji vėlavo apie dešimt minučių. Pakilau nuo suoliuko ir piktai ją nužvelgiau.
- Galėjai ir nevėluoti jei jau pasakei, kad būsi čia 17h. - pasakiau.
Ji pavartė akis.
- Koks skirtumas? Greičiau sakyk ko nori ir skirstomės. Nemanau, kad mes iš viso turime apie ką kalbėti. - atsakė.
Gerai, man dar palaukti ar jau galiu ją užmušti? Nejau jos niekas nemokino bent šiek tiek pagarbos kitam asmeniui? Nuvijau mintis šalin ir stengiausi išlikti rami.
- Eisiu tiesiai prie reikalo. Kas vyksta tarp tavęs ir Zayn? - paklausiau.
Bri veidas staiga persimainė, vos tik paminėjau Zayn vardą. Iš pradžių nesupratau kodėl, bet tada suvokiau. Bri bijo Zayn. Vadinasi, ligoninėje jis sakė tiesą... Dieve šventas...
- Ar Zayn tau kažką padarė? - atsargiai paklausiau.
Ji piktai mane nužiūrėjo.
- Man nereikia tavo gailesčio net jei tu ir kažką žinai. - atšovė.
Dieve, ji tokia pasipūtusi kalė!
- Tarp manęs ir Zayn viskas seniai baigta, jei tai norėjai išgirsti. Tai jis čia nesugeba nuo manęs atstoti. - tarė.
Susiraukiau.
- Kaip tai suprasti? - paklausiau.
Bri keistai į mane pasižiūrėjo ir kvailai išsišiepė. Atrodė taip, lyg būtų laimėjusi aukso puodą.
- Tai vadinasi tu nežinai... Paklausk Zayn šio to apie praeitį, jis pats turi tau tai pasakyti. - atsakė.
Sutrikau. Ko aš nežinau? Ko dar Zayn man nepasakė?
Kai pakėliau akis į Bri, jos nebebuvo. Ji dingo, tarsi kokia šmėkla. Apsisukau ir pradėjau eiti link namų. Mąsčiau apie Bri žodžius ir vis dairiausi aplinkui. Jaučiau, kad mane kažkas stebi, o lauke greitai temo ir tai visai nepagelbėjo.
Išsigandau, kai kažkieno ranka palietė mano petį. Greitai apsisukau ir buvau pasiruošusi kovoti už savo gyvybę. Tačiau nustebau, kai išvydau Niall.
- Tu mane išgąsdinai. - pasakiau.
- Atsiprašau, nenorėjau. - sukrizeno.
- Ką čia veiki? - paklausiau palaikydama pokalbį.
- Galėčiau paklausti to paties. Ar ne per vėlu vaikščioti vienai tokiu metu? - paklausė.
Nusijuokiau ir papurčiau galvą.
- Man atrodo, kad nelabai saugu. Galbūt galėčiau tave parvežti? - pasiūlė.
Niall atrodė malonus ir jis juk Lea'os vaikinas. Manau, nieko tokio nenutiks jei priimsiu jo pasiūlymą.
Linktelėjau ir mes nuėjome prie jo automobilio, kuris stovėjo netoliese. Įsėdome į jį ir pajudėjome iš vietos.
Kol važiavome, Niall įjungė radiją. Keista, bet lauke pradėjo lyti, todėl matomumas kiek suprastėjo. Mano telefonas suvibravo ir aš nusišypsojau ekrane pamačiusi Lea'os vardą. Truputį rašinėjomės iki kol pasakiau, kad esu su Niall ir jis veža mane namo. Tuomet pasirodė keista, bet Lea nebeatsakė. Todėl pakėliau akis į kelią norėdama įsitikinti ar dar toli namai, tačiau likau labai nustebinta. Mes važiavome visai kita kryptimi... Vėl supypsėjo mano mobilusis. Atidariau pagaliau gautą Lea'os žinutę.
"Dia, pamiršau tave įspėti. Prašau, kuo greičiau lipk lauk iš Niall automobilio. Niall nėra patikimas, jis melavo man apie viską. Patikėk manimi."
Sustingau. Kas per velnias?
- Um... Dia, gali paskolinti savo mobilų? - netikėtai prakalbo Niall.
- O kam? - sutrikau.
- Man reikia paskambinti, o saviškį palikau namuose. - nusijuokė.
Po Lea'os žinutės nežinojau ką turėčiau daryti, bet nenorėjau susilaukti įtarimų, todėl atsargiai ištiesiau Niall'ui savo telefoną. Jis jį paėmė ir atidaręs langą išmetė jį laukan.
- Po velnių, kodėl tai padarei?! - surikau.
- Taip mūsų niekas nesuseks. - atsakė.
Giliai įkvėpiau ir dabar jau siekiau durelių, man nebuvo svarbu, kad mes važiuojame. Tačiau staiga spragtelėjo durelių užraktas. Aš visiškai sustingau ir išsigandau. Kas per velnias čia vyksta?!
×××××
Antrasis istorijos sezonas "Murder Me" taip pat bus pradėtas kelti, tačiau kaip atskira istorija, o ne tame pačiame albume. ;)
-Nessa
