21 dalis
- O, nagi, greičiau, Dia! - šaukė man Lea, jau laukdama manęs koridoriuje.
- Tau gerai, kai tu dėl nieko šitaip nesinervini. - pasakiau atėjusi.
- Viskas bus gerai, pamatysi. - šyptelėjo.
- Tikiuosi, o kur Rayder? - susidomėjau.
- Na, jis sakė atvyks tiesiai į lenktynes.
- Šaunu, vadinasi tu važiuosi kartu su manimi ir su mano motociklu, taip?
Ji linktelėjo.
- Tuomet jau galime eiti. - pasakiau.
Abi išėjome laukan, užrakinau namus ir iš garažo išsivariau motociklą.
Po keletos minučių jau buvome lenktynių vietoje. Atvykusios atkreipėme nemažai dėmesio į save, tačiau dabar man tai nerūpėjo.
- Vis dėlto atvykai ir dar ne viena. - išgirdau balsą už savęs.
Apsisukau ir priešais save išvydau Max Meison.
- Taigi... - nutęsiau.
- Kas tavo draugė? - paklausė jis.
- Lea Graham. - prisistatė Lea.
- Um... Manau, aš turėčiau kai ką surasti. - tariau.
- Žinoma, eik, o mes dar pasikalbėsime, tiesa? - žvilgtelėjo į mane, o tada į Meison.
Šis nusijuokė ir linktelėjo, o aš patraukiau link žmonių minios. Mintyse dėkojau Lea'i, kad užlaiko Meison, nes manau jis nebūtų taip lengvai manęs paleidęs. Suprantama, jis kažko iš manęs tikisi jei jau prašė, kad dalyvaučiau lenktynėse.
Žinojau, kad niekaip neišvengsiu susidūrimo su Zayn, bet vis tiek maniau, kad turėčiau nors truputėlį būti labiau atsargesnė.
Dairiausi minioje ir ieškojau pažįstamų veidų, tačiau netrukus pajutau rankas ant savo liemens.
- Maniau tu nesi iš tų merginų, kurios domisi lenktynėmis. - pasakė Harry.
Nusijuokiau dėl netikėto susitikimo.
- Na, atrodo klydai. - atsakiau ir žingsniavau tolyn.
- Ei, palauk! - pasivijo mane. - Tai ką tu čia veiki? - paklausė.
- Dalyvausiu lenktynėse. - paprastai atsakiau.
- Tikrai?
- Taip, ko taip nustebai?
- Na, girdėjau, kad šiose lenktynėse bus galima netgi žaloti priešininkus.
Mano kūnu perėjo baimė. Klausiausi ką kalba Harry, bet nelabai kažką girdėjau, nes mano mintys buvo, tarsi painus labirintas.
- O tu čia viena? - vėl paklausė.
- Ne, su drauge ir jos broliu, o tu? - atsakiau.
- Aš čia su draugu. - pasakė.
- Dalyvausi?
- Ne, bet draugas taip. - nusijuokė.
- Nesijaudini dėl jo?
- Ne, jis patyręs tame reikale.
- O, įdomu. - nusijuokiau.
- Galbūt susidursit, bet nesijaudink, net ir norėdamas laimėti jis merginos nenuskriaus. - pasakė.
- Iš kur esi toks užtikrintas?
- Per gerai jį pažįstu.
- Oh. Na, manau, man jau metas eiti į trasą. - sukikenau.
- Tikriausiai. Sėkmės. - šyptelėjo.
- Jos man tikrai prireiks. - nusišypsojau ir nuėjau.
Grįžau prie savo motociklo ir radau ten tik Lea, matyt Meison taip pat nuėjo ruoštis.
- Ar jis tavęs kažko klausinėjo? - staiga paklausiau Lea'os.
Ji krūptelėjo ir atsisuko į mane.
- Kitą kartą įspėk kai norėsi, kad mane ištiktų širdies smūgis. - pasakė.
- Atsiprašau. - pavarčiau akis.
- Tiesą sakant, apie tave jis neklausė nieko. Jis tik kažką vapėjo apie lenktynes.
- Oh, tuomet man jau metas ruoštis.
- Žinoma, o tu ieškojai Rayder?
- Aš jo neradau, tikriausiai jis kažkur netoliese, bet aš neturiu laiko jo laukti.
- Gerai, tiek to, pasakysiu jam, kad tu jau trasoje. - pasakė.
- Ačiū, kad čia esi. - šyptelėjau.
Lea taip pat nusišypsojo, o aš užsėdau ant motociklo. Dar spėjau pamatyti kaip Lea nuėjo į žiūrovų vietas, tuomet aš nuvažiavau prie starto linijos. Nužvelgiau savo varžovus, tačiau negalėjau pasakyti kas jie, nes šįkart visi dėvėjome šalmus. Taigi, galiu spėti, kad Harry buvo teisus dėl galimų priešininko žalojimų.
Atsisukau į kelią ir nužvelgiau aplinką. Tikėjausi tik vieno dalyko... Likti gyva. Girdėjau varžovų replikas ir jau garsiai urzgiančius motociklų variklius. Tuomet pajutau kažką šlapio ant savo rankos. Pažvelgiau į ją ir supratau, kad tai lietus. Iš dangaus ėmė kristi maži lašeliai, kurie darėsi vis gausesni. Apsidairiau. Nejau mes vis tiek važiuosime? Juk trasa bus slidi ir galimybė užsimušti tik padidėja.
Jaučiau kaip kūną pamažu apima baimė. Kokio velnio aš sutikau dalyvauti?! Kvailas Zayn, viskas tik dėl to, kad noriu jį apsaugoti! Ir kodėl po velnių aš tai darau?! Juk mes net ne pora!
Priešais mus pasirodė mergina rankoje su pistoletu. Ji iškėlė jį į viršų lyg rodydama, kad pasiruoštume. Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau, vos pasigirdo šūvis į orą, visi motociklai pajudėjo iš vietos, taip pat ir manasis.
Važiuodama stebėjau aplinkinius ir buvau susikoncentravusi į kelią, juk tikrai nenorėjau mirti. Pralenkiau kelis motociklus ir toliau bandžiau didinti greitį, nes svarbiausia buvo pasiekti finišą. Asfaltas jau buvo gerokai šlapias, o lietus vis dar nesiliovė, tačiau net neketinau stabdyti motociklo. Nors turiu pripažinti, kad darėsi sunku jį suvaldyti, nes vis jaučiau kaip motociklo padangos slysta.
Mintyse jau meldžiausi, kad tik viskas būtų gerai, tačiau būtent tuo metu priešais mane iš kažkur išlindo kitas motociklas. Mano motociklas iš karto susimėtė. Nepaisant to, bandžiau jį suvaldyti, bet...
