46 dalis
(Daina: Jason Walker - Down)
Nesitikėjau, kad tai bus mano mama. Juk ji dar neturėjo grįžti, ar ne?
- Mama, ką tu čia veiki? - paklausiau vis dar nustebusi.
- Jei tik būčiau žinojusi kas vyksta, būčiau grįžusi ir dar anksčiau. - jos akyse kaupėsi ašaros.
- Mama... - nusiminiau.
Nemėgau, kai mano artimi žmonės kentėdavo.
- Kodėl nepaskambinai man ir nepasakei, kad laukiesi, kad susiradai vaikiną? Mieloji, kodėl tu ligoninėje? - klausinėjo mama.
Šyptelėjau. Tipinis mamos rūpestis.
- Viskas gerai, mama, aš tikrai būčiau dar išgyvenusi visa tai. - nusijuokiau.
- Brangute, aš tavęs taip pasiilgau. - ji mane stipriai apkabino.
- Mam, tu mane sutraiškysi. - juokiausi aš.
Ji atsitraukė šypsodamasi.
- Kaip vaikelis? Kas jo tėtis? - žiūrėjo į mane.
- Viskas gerai, mam, rimtai. - sukrizenau. - O tėvelis - Zayn, vaikinas iš mano mokyklos, mūsų kaimynas.
- Diana, o tu pagalvojai kas dabar bus su tavo mokslais? - susirūpino.
- Nesijaudink, mama, juk tai jau paskutiniai metai. Netrukus bus ir išleistuvės. - šypsojausi.
- Na, jei jau taip sakai. - nusišypsojo.
Kelias minutes vyravo tyla, kai staiga mamos veido išraiška pasikeitė. Šiek tiek sunerimau.
- Nesąžininga, kai vaikai miršta anksčiau nei tėvai... - nutęsė.
- Mam, apie ką tu kalbi? - sutrikau.
- Diana, mieloji, aš žinau, kad tu sergi Leukemija. - jos akyse vėl susikaupė ašaros.
Mano širdis ėmė daužytis stipriau. Iš kur mano mama žino apie ligą?
- Man pasakė tavo gydytoja, nes pasakiau, kad esu tavo mama. - ji tarsi atsakė į mano nepasakytą klausimą.
Nudelbiau akis į savo rankas. Po galais, jaučiuosi tokia kalta, kad nepasakiau mamai kas vyksta...
- Paklausyk, brangute, tu pasveiksi. Esu tikra, kad visi prisidės ir tave palaikys. - ji šypsojosi, bet kartu ir verkė.
Buvo skaudu matyti mamą tokią. Juk ji puoselėja tuščias viltis. Leukemija nėra ta liga, kuri lengvai išgydoma, ji praktiškai neišgydoma. Juk tai kraujo vėžys... Prireiktų stebuklo.
Palatos durys vėl netikėtai atsidarė ir pro jas įlėkė Zayn. Palaukit, Zayn?
Jis kiek pasimetęs žiūrėjo į mano mamą, o ji į jį.
- Jūs tikriausiai ponia Clay, tiesa? - Zayn kreipėsi į mano mamą pirmasis.
Ji linktelėjo ir paspaudė Zayn ranką.
- O aš Zayn, jūsų dukters vaikinas. - prisistatė.
- Vadink mane Lizz, vaikine. - nusijuokė mano mama, kai jie paleido vienas kito rankas.
Zayn sukrizeno ir linktelėjo. Tada priėjo arčiau manęs ir pabučiavo į kaktą.
- Kaip tu, mažyte? - paklausė žiūrėdamas į mane.
Nenorėjau kelti scenų prie mamos, bet Zayn, anksčiau ar vėliau, dėl savo melo vis tiek gaus pasiaiškinti.
- Viskas gerai. - šyptelėjau. - O tu ar neturėtum būti pas Harry? - visgi paklausiau.
Tuomet Zayn pasisuko į mano mamą.
- Ponia Lizz, galėtumėt trumpam palikti mus vienus? - paklausė jis.
Mano mama supratingai linktelėjo ir išėjo iš palatos. Vos durys užsidarė, Zayn atsitraukė nuo manęs ir jo veide matėsi keistas sumišimas.
- Ar kas atsitiko? - sunerimau.
Jis pakėlė akis į mane, tačiau šįkart aš nesugebėjau jų įskaityti.
- Harry pas tave buvo, tiesa? - jo balsas skambėjo labai įtartinai.
Papurčiau galvą, nenorėjau įtraukti Harry į bėdą.
- Po velnių, nemeluok man, Dia! - jo balso tonas staiga išaugo.
Aš krūptelėjau. Zayn atrodė piktas ir susierzinęs. Tarsi kažkas būtų įvykę. Galėčiau pasakyti, kad dabar aš netgi šiek tiek bijojau.
Zayn nuėjo prie lango ir žiūrėjo pro jį. Tikriausiai jis bandė nusiraminti.
- Nenoriu, kad tarp mūsų būtų paslapčių, Dia. Todėl manau, kad turėtum kai ką žinoti apie lenktynes. - atsisuko į mane.
Linktelėjau parodydama, kad tęstų.
Jis giliai atsiduso.
- Suprasiu jei mane smerksi, bet lenktynėse aš pasinaudojau Bri... Norėjau tave apsaugoti. - jis žiūrėjo į savo rankas.
Buvau sukrėsta. Nejau Zayn ją išprievartavo? O Dieve... Aš nemaniau, kad jis taip galėtų...
- Dia? - jis kreipėsi į mane.
- Kodėl tu man tai pasakei? - žiūrėjau tiesiai į jį.
- Nenoriu, kad turėtume paslapčių. - tai buvo vienintelis jo atsakymas.
Papurčiau galvą.
- Prievarta, Zayn? To nenusipelnė nė viena mergina, net ir tokia kaip Bri. - stipriai užsimerkiau.
Juk aš pati tai patyriau. Tiek skausmo ir tas nenoras prisileisti žmones...
- Atleisk, bet kitaip ji būtų kenkusi tau, o dabar ji nebesikiš, esu tuo tikras. - tarė.
- Dieve, Zayn, koks skirtumas? Prievarta nebuvo būtina! - net stebėjausi kaip greitai išaugo mano balsas.
- Tai geriau, kad ji būtų nužudžius tave ir mūsų vaiką?! - jis taip pat šaukė.
- Ką tu čia nusišneki?! Juk ji nežudys manęs viduryje lenktynių. - nelinksmai nusijuokiau.
- Nelaimingas atsitikimas, o kaltų nėra, Dia. Štai kokia mirtis būtų buvusi tau. - rimtai pasakė.
Akimirkai sustingau. Buvau pakraupusi. Nejau žmonės tokie bejausmiai?
- Dabar manęs nesmerksi? - pažvelgė į mane.
Papurčiau galvą.
- Aš juk myliu tave, bet vis tiek, Zayn, o jei tu būtum padaręs tai ir man? - žiūrėjau į jį.
Jis priėjo prie manęs ir delnu švelniai prilietė mano skruostą.
- Manai galėčiau tave nuskriausti? - tyliai paklausė.
- Ne. - sušnabždėjau.
Zayn menkai šyptelėjo ir pabučiavo mano viršugalvį, tada apkabino ir laikė savo glėbyje.
Po galais, kodėl man atrodo, kad jis kitoks? Toks uždaras ir šaltas? Kas vyksta? Nejau aš imu nepasitikėti Zayn?
