Paslaptingi žaidimai // N.H.

1 skyrius

Istorija pradedama pasakoti nuo Rugsėjo 21 dienos. Neseniai prasidėję mokslo metai.

Mama ir tėtis buvo seniausiai darbe, o aš apsikrovusi knygomis skubėjau į mokyklą. Ups, tiksliau į PRAGARĄ.

Šį ryt susitepiau 2 sumuštinius su tepamu sūriu ir 2 sumuštinius su kumpiu ir salota. Mama juokauja, kad valgydama sumuštinius tapsiu tokia kaip jie - turėsiu daug riebalinio sluoksnio, bet nieko naudingo jame. O aš taip nemanau, nes sumuštinyje taip pat yra NETGI du sveiki ingridientai: riekė šviežiai keptos duonos kepalo ir salota. Nu jau, taigi tokia gausa naudingų vitaminų. Bent kartą privalau būti teisi!

Na gerai, gana čia apie maistą tauškėt kaip pakvaišusiai. I just LOVE food, soo.. I'm really sorry. Wops! Eime prie reikaliuko.

Sumuštinius įsidėjau į maisto dėžutę ir sunkiai sutalpinau naujajame lakiniame garsiaus dizainerio rankinukyje. Dar šiek tiek pasitvarkiau lankeliu suimtus plaukus, apsiaviau rudeniniais batais ant neaukšto kulniuko, užsimečiau pilką paltą, užsirišau ant kaklo skarelę, užsidėjau akinius nuo rudeninės saulės, ant peties užsimečiau sunkią rankinę ir į trasą!

Kulniavimas nebuvo tolimas. Mokykla stovėjo vos už 10 minučių kelio nuo mano namų, kas yra tiesiog šaunumėlis kai atkeliauja šalčiausiasis metų laikas - žiema žinoma.

Įėjau į mokyklą. Daugelis dar nebuvo išsibudinę iš miegų (tuo tarpu ir aš, haha), todėl prieš pamokas tokio didžiulio šurmulio negirdėti. Išskyrus pamaivas, kurios yra tokios karštos, kad susideda su geriausiais futbolo žaidėjais visoje vidurinėje, kol jie jas meta ir po savaitės susiranda kitą - blogiausiu atveju krepšininką ar šiaip tenisininką. Bet jie taip pat būna karšti ir ne iš kelmo spirti kaip ex.

Visi spintelėse susikabinę striukes, prie klasių laukia pamokos arba tyliai šnekučiuojasi apie keisčiausius sapnuotus sapnus.

Klasės draugių matyti dar nebuvo, tad pasirėmiau į sieną ir išsitraukiau savo dienoraštį. Ten aprašinėjau vakarykštę dieną, šiandienos rytą ir kaip laukiu biologijos ir Anglu k. pamokų su Niall...

Šiandien buvau ganėtinai daug pasipuošusi, bet berniukai į mane neatkreipia dėmesio, o daugelis manęs nekenčia. Juk paprastai milijonierių vaikams nusleidžia visi, bet mano atvejis per daug išskirtinis!

Ach, kolkas mokykloje jo nemačiau. To patrakėlio, kuris man nuo pirmųjų vidurinės dienų patinka. O kaip gaila. Jau pasiilgau jo žydrų kaip dangus akių ir siaubingai mielos šypsenos, kuri kas kart mane tiesiog veda iš proto. Negailestingai žudo.

Suskambėjo skambutis ir vienu sykiu visi sugriuvo klasėn. Dabar ir buvo mano laukiamiausia pamoka - biologija.

Štai ir Niall James Horan! Prisilaikydamas viena ranka kuprinę jis pasisveikino su tylos laukiančia mokytoja ir prisėdo prie manęs.

- Labas, Joanna. Šiandien atrodai tikrai labai gražiai.

- O, labas... Niall.. Ačiū,- sumurmėjau panosėj. Buvau susijaudinus ir žiauriai susidrovėjus.

AU EM DŽI, jis ką tik pasakė, kad atrodau gražiai? Jūs tikriausiai juokaujat... Negali būti! O Dieve, o Dieve. Guys, man atrodo aš tuojaus išrausiu kaip ką tik suvalgius aštriausio pasaulyje pipiro.

Niall pakėlė lūpų kamputį ir spoksojo į mane rodos visą amžinybę.

ŽUDĖ MANE IŠ VIDAUS.

»~«

Per pertrauką rankomis apsikabinus dienoraštį ėjau viena. Mokykloj nepasirodė nei Elizabeth, nei Charlie, nei Rebecca. Bet staiga... ir vėl išvydau Niall. Žingsniuojanti kitos klasės link.

Širdis ėmė dar stipriaiu daužytis. Kaip pašėlus. O pilve ėmė skraidyti drugeliai. Taip, čia tas pats nemalonus jausmas. Ah... Aš taip suknistai pametus galvą dėl vaikino, kad net nei minutėlės negaliu iškęsti jo nenorėdama. Dėm it.

Pėdinau nuleidus galvą, kad jis manęs nepamatytų. Nesistengiau būti tobula pamaiva, nes tai tik dar labiau zuerzins vadinamus heiterius.

Bet iš to jaudulio buvau visai žvaira ir jo akivaizdoje atsitrenkiau į kažkokį storulį ir nugriuvau ant užpakalio.

- Žiūrėk kur eini, morka,- pasišaipė bjaurusis ančiukas ir linksmas nuėjo koridoriumi.

Prakeiktas šūdžius! Dabar iš padėties turiu suktis viena pati. Taigi, kas man belieka. Turiu dingti iš čia ir kuo greičiau.

Aišku, visi aplinkui pradėjo tiesiogine to žodžio prasme - lūžti iš manęs. Aš pravirkau ir griebusi dienoraštį su ištepliotu kostiumėliu išbėgau.

Sėdėjau mergaičių tualete ir stipriai raudojau sūriomis ašaromis.

Visi susiėmę už pilvų juokėsi. Bepročiai tiesa? Jei ne Niall ir mano vienintelės ir geriausios draugės, šioje sušiktoje mokykloje manęs jau senų seniausiai niekas nematytų.

Aš ne tik susižalojau, bet likau dar ir pajuokų objektu.

Man be galo įdomu ką tuo metu darė Niall. Ar jis juokėsi kartu su visais? O gal pyko ant visų? Ar jis bent kiek nors norėjo man padėti? Bet juk šiandien jis mane pamalonino komplimentu. Na bet ar tai buvo tiesiog nelemtas spektaklis, ar realybė be vaidybos?

Tuo met bijojau net žvilgterėti į šoną. Įskaudinta pranykau. Ir tiek.

Skaudi drama. Taigi, kas bus toliau? Skaitom!