Paslaptingi žaidimai // N.H.

4 skyrius

Stipriai įkandau jam į lupą. Kaip mačiau, iki kraujo.

Taip, tai aš. Ta pati droviausia visų laikų užsispyrėlė. Kartais net labai įžuli užsispyrėlė. Negalvokit, kad man viskas visada tinka taip, kaip yra. Oi ne.

- Au! Kas tau negerai? - valydamasis įkastos lūpos kraują pasibjaurėjo.

- Man viskas gerai. Čia tik tau varžteliai atsisuko.

Pavarčiau akis, pasitaisiau kuprinę ir apsisukau. YEAH, YOU GO, GIRL!

Žinau, kad gailėsiuos, bet aš nebūsiu jo žaisliukas.

- Čia-au,- nusiunčiau oro bučinuką ir mirktelėjau.

Niall pasimetęs apsilaižė lūpas ir liko stoviniuoti.

Ar matot, koks jis idiotas?

Tai taip įžulu! Aš visai nebuvau pasiruošusi bučiuotis. Na ir kvailystės. Taip nesąžininga ir grubu. O maniau, kad Niall švelnus su merginom...

»~«

Ah.. Kai padarai pamokas, namuose taip nubodu.

Buvo tamsus vakaras. Apie 6 valanda. Dar turiu laiko pasivaikščioti šalia esančiame parke. Norėjau pabūti viena ir niekeno netrugdoma, tad numečiau telefoną ant lovos, o pati ėjau išsiprašyti tėvų, kad leistų bent pusvalandį ramiai pasibūti parke ar išgerti kakavos su grietinėle kavinėje.

Įkišau galvą pro duris į tėvų kambarį ir pamačiau mamą sėdinčią ant krėslo ir skaitančią romaną.

- Amm.. Mama? Galbūt galėčiau trumpam išeiti į parką?

Mama pakėlė akis ir paklausė:

- Ko tau ten?

- Nu šiaip. Pasivaikščioti. Ką daugiau aš ten veiksiu.

- Na... Nežinau. Nebent trumpam.

- Gerai, mam,- pribėgau ir pabučiavau jai į skruostą. – Myliu tave. Greit grįšiu.

- Ir aš tave.

Išbėgau iš kambario ir prie durų apsiaviau savo rudus Ugg'us. Užsisegiau odinę striukę ir ištipenau iš namų.

Buvo tamsoka, tad kelią apšvietė žibintai.

Lėtai ėjau keliu link kavinukės, kuri jau buvo čia pat už kampo.

Staiga pajaučiau keistą jausmą. Lyg būčiau sekama. Ir be to, manau mačiau ne tik savo, bet ir to žmogaus šešėlį. Atrodo tikrai kažkas greitai artėja man iš užnugario.

Stipriai paspartinau žingsnį. Kadangi buvo visiškai akivaizdu, kad skubu kuo toliau nuo neaiškaus asmens, jis nesudvejojo irgi paspartinti savo ėjimą.

Buvau išpilta prakaito. Te norėjau kuo greičiau patektį į kavinę.

Pradėjau bėgti. Skuodžiau kaip zuikis nuo vilko.

Jis mane žinoma vijos. Juk nesinori prarasti aukos...

Bet nesu tokia greita bėgikė ir čia pat buvau pastumta. Griuvau ant žolės. Bent tiek gerai.