Paslaptingi žaidimai // N.H.

12 skyrius

Sorriukas, kad ten 11 skyriuj pabaiga buvo be pabaigos 😀 Bet jau ištaisiau. Pratęsiau. Net nemačiau, kad ten neišsiaugojo galas. Bet jau jis yra! 😁💙

Visą naktį iki ryto nemiegojau. Tiesiog kažkas neleido man užmigti, tad nuo vakar iki 07 ryto sėdžiu prie kompiuterio klausydama Britney Spears, Iggy Azalea - Pretty Girls ir Pia Mia - Do it again.

Soo... Tiesiog apsimesiu, kad aš miegojau.

Nes jei tėvai supras, kad nei valandėlės nenusnūdau, galiu su ramia sąžine pareikšti, kad mane teis iki gyvenimo galo ir atims ne tik telefoną, bet ir kompiuterį.

Tad ačiū, ne. Nemeluosi tėvams - negyvensi.

Ai ir be to, šiandien kaip tik penktadienis, rugsėjo 25 diena. Su tėveliais sutarėme, kad šiandien paskutinė diena kai nesilankau mokykloje ir nuo pirmadienio privalau vėl kibti į darbus ir vėl mokytis taip stropiai kaip mokiausi prieš atsitiktinį nenaudingą pagrobimą (nepaisant to, kad susipažinau su mielu vaikinuku Harry).

Tik įdomu kaip viskas susiklostys kai mes vėl, aš ir Elizabeth išvysime vieną kitą. Aš pilnai įsitikinusi, kad Charlie ir Rebecca suvienijo jėgas su Beth. Juk ją pažįstu jau penktus metus ir patikėkit manim, aš žinau kaip ji moka kalbėti įtikinamai. Taip, kad visi iki vieno ja patikėtų. Ir jos sukurstymo planai... JIE VISADA IŠDEGA!

Staiga į kambarį įsiveržė tėtis. Aš greit kompiuterį pakišau po paklode ir atsiguliau. Apsimečiau, kad miegu.

- Labas rytas, mieloji. Kelkis! Pas tave kai kas atėjo.

- Ką? - pasitryniau akis ir mieguistu balsu paklausiau. – Kas taip anksti? - nustebau.

- Tiesiog ateik,- nusišypsojo ir išėjo.

Ačiū Dievui tėtis neįtarė.

Ir viskas taip keista... Jau nujaučiu, kad tai Niall.

Užsimečiau šiltą chalatą, įsispyriau į šleptes, kuris buvo padėtas prie lovos ant puraus rožinio kilimėlio ir nuskubėjau į pirmą aukštą, kur kažkas laukė manęs, tokį ankstų penktadienio rytą.

Kai išvydau tuos žmones, kurie jau stovėjo peržengę šių namų slenkstį, sustojau. Ant laiptų.

- Ką čia darot? Aš viską žinau!

Charlie ir Rebecca. Tai buvo jos. Aš ko ne norėjau verkti.

- Kas ji ir ką mes čia veikiam, po velnių! - Charlės paklausė Rebecca ir savo ilgu kaulėtu pirštu parodė į mane.

- Tu rimtai..? - Charlie keistu veidu atsisuko į Beccą.

- Kas jai? Ji manęs neatsimena? - susiraukusi pasukau veidą į šoną, o akys vis dar buvo nudelbusios jas abi, stovinčias mano namų prieškambary ir apsimetančias, kad nieko nebuvo.

- Atleisk, Anna. Jei nežinojai, prieš mažiau, nei mėnesį medikai jai diagnozavo sklerozės požymius, o prieš keletą dienų ryte atsikėlusi ji neatpažino net savo tėvų. Požymiai galutinai pasitvirtino. Bet tu tik pažvelk... Ji serga beveik nepagydoma liga, aš beveik sužlygdyta ir nebeturiu nieko išskyrus jus abi, bet kaip matai, mes vis dar čia. Su tavimi. Argi nemanai, kad tai tikra neišskiriamų draugių draugystė?

- Liaukis! Tuojau pat užsičiaupk! Aš tavim netikiu, Charlie,- vis artėjau priė jų badydama pirštais. – Jūs apsimetat. Tu turi viską, netgi nuotrauką su Donatella Versave. O Rebecca visai neserga, matau iš jos akių! Jūs melagės! Dinkit iš čia!

- Bet Joanna.. Prisiekiu gyvybe! Mes su tavim! Ir mes viską žinom apie Niall. Mes žinom ko siekė Elizabeth. Bet mes ne tokios naivios kaip tu čia dabar bandai įrodyt. Elizabeth yra prakeikta keršytoja.

Rebecca sukryžiavo rankas, apžiūrinėjo savo raudonai nulakuotus nagus ir nė nebandė kištįs į mūsų dialogą.

- Kaip man įrodysi? - prisimerkiau ir kilstelėjau galvą.

- Nunuodysim Elizabeth,- ir ji nusiėmė savo gražiuosius rudos spalvos akinius.