Paslaptingi žaidimai // N.H.

10 skyrius

JOANNA POV.

Na gerai, šitos glamonės buvo žiauriai saldžios, bet aš taip ilgai negalėjau.

Šiek tiek pastūmiau jį nuo savęs:

- Ką tu darai?

- Am.. Bučiuoju tave? - keistai į mane lyg klausdamas pažvelgė Niall.

- Na jau ne, ačiū. Ir be to, tu dvoki,- susiraukiau ir šiek tiek nusukau galvą.

- Gerai, tiek to. Išsimaudysiu. Bet po to pratęsim,- mirktelėjo ir išėjo iš kambario.

- Ahh... Kokia nesąmonė. Sušiktai noriu valgyt ir nešt iš čia savo subinę. Na ok, aš valinu iš čia kol galiu.

Pasiėmiu nuo radiatoriaus išdžiūvusias kojines ir kelines ir apsirengiau. Užsimoviau po lova palindusius sportbačius ir nė nebandydama tyliai ką nors daryti visu greičiu lėkiau pro duris, laiptais ir stengiausi patekti laukan.

Bėganti link išėjimo durų pamačiau vaikštinėjančią Eleanorą. Ji apžiūrinėjo išterliotas sienas ir rengėsi numestus rūbus.

Aš bėgdama vos nepaslydau ant prilietų grindų ir greit atkreipiau jos dėmesį. Bet apsimečiau, kad viskas gerai ir tikėjau kad ji manęs neišduos, tad pagaliau išėjau iš namo.

Stipriai įkvėpiau gaivaus rytmečio oro, apsižvalgiau ir bėgau kiek tik kojos neša.

Labai suklusau dėl to, kad El mane pamatė. Ir dar sprunkančią.

Jei nepažinočiau vietos, kurioje esu, nebegrįščiau iki gyvenimo galo, bet kai dabar, laimei gaudausi aplinkoje, esu įsitikinusi, kad bėgu į tą pusę.

Štai po 15 min. pribėgau parką, kuriame ir buvau priverstinai "pagrobta" ir po 2 min. jau matėsi mano namas.

Visa pavargusi, šlapia ir stengdamasi giliai kvėpuoti paskambinau į duris gal 30 kartų per 5 sekundes.

Laukiau.

Po minutelės taip ir nieko nesulaukiau.

O, gražiausia. Jeigu jų nėra namuose as čia padvėsiu, o geriausiu atveju mane dvėstančią išgelbės ne kas kitas kaip Niall.

Tikriausiai jie jau policijoj, paskelbė paieškas. Puiku.

Norėčiau, kad Niall mane iškruštų, bent veikt ką turėčiau, bet aš negaliu kai jis laižosi su visom iš eilės, o aš atrodo paskutinėj vietoj. Fui!

Eina sau. Kam aš jam? Kam grobt? Vis tiek neprievartauja, tad kas aš jam per malonumas?

Velnias. Kad jis žinotų, kaip man patiko kai jis miegojo prie mano lovos. Ir tos jo lūpos, kurių skonis kaip mano mėgstamiausias braškių desertas su šokolado gabalėliais. Aš rimtai... Jūs tikrai negalėtumėt atsispirti tokiam skoniui.

Prisėdau ant laiptų prie namo durų. Buvau suprakaitavusi ir sutrikusi. O ką daryti dabar?

Liko tik viena: mano trys geriausios draugės Charlie, Elizabeth ir Rebecca. Viena iš jų, tai yra Elizabeth, kuri gyvena vos už 10 minučių kelio pėsčiomis.

Patraukiau link Beth. Ir vėl lėkiau kiek įmanydama, nes nujaučiau, kad Niall tuoj pasiges manęs ir nuskubės į mano namus. Juk tikriausiai mano, kad aš niekur kitur, kaip tik ten.

Bet aš nekvaila. Jis nežino kur gyvena Elizabeth, tad manau štai kur geriausia vieta pabūvoti bent nakčiai.

Jau buvau prie nedidelio Beth namo. Paskambinusi į duris pamačiau pro langą mojuojančią Elizabeth. Tikriausiai neina į mokyklą todėl, nes sirguliuoja kaip ir savaitę prieš.

Aš taip pat pamojavau ir sulaukiau jos atidarančios duris.

- Labas, saulyte! - ji mane stipriai apkabino ir sušnirpštė nosim.

- Labas..,- susijaudinau ir vos laikiau ašaras.

- Joanna? Kas nutiko? Ko tokia surūgus ir perkaitus. Užeik.

Aš įėjau ir nuskubėjau prisėsti ant minkštos  sofos svetainėje priešais užkurtą židinį. Jos namai nedidučiai, bet gražūs ir be galo jaukūs. Man čia patiko. Pavydžiui, kad čia ji gyvena viena ir turi savo taisykles, be jokių nurodymų.

Ji uždarė lauko duris ir irgi prisėdo šalia manęs. Ranka apkabino pečius ir paklausė:

- Kas nutiko, mieloji? Man neramu.

- Elizabeth... Niall... Jis buvo mane pagrobęs, bet man šiaip ne taip pavyko ištrūkti. Tik viena bėda - mano tėvai ne namuose. Neturėjau kur bėgti.

- Ką čia kalbi? Koks bjaurybė! Kaip jis taip galėjo? Šš.. Nurimk,- pabučiavo kaip geriausia draugė ir stipriai apkabino. Aš taip pat.- Nagi, einam į miegamąjį. Prigulsi.

- Ačiū, mažute. Myliu tave.

Žinau, žinau, atrodom kaip lezbietės taip viena kitą vadindamos ir svaidydamos seksualiais žodeliais, bet argi tikrai geriausios draugės to nedaro? Chi-chi. Aš tikrai ją myliu ir dievinu kaip draugę. Tas nuoširdumas...

Į ją pasiremdama nupėdinau į miegamąjį, kojom nusimoviau sportbačius ir lėtai atsiguliau.

- Pamiegok,- nusišypsojo Elizabeth.

Aš palinksėjau ir ją išeinančią nusekiau akimis.

Užsimerkiau.

»~«

Mane pažadino keistas jausmas.

Kai norėjau pajudėti, pajaučiau esanti kažkieno varžoma. Man skaudėjo rankų riešus ir praskiestų kojų kulkšnis. Kai norėjau pratarti žodį, man nepavyko. Burna buvo taip pat suvaržyta kalbėti.

Pajaučiau virves. Taip, aš buvau surišta nuo kojų iki rankų. O burna užklijuota tvirta didele lipnia juosta. KAS PER ŠŪDAS?!?!!!