Užverčiau kompiuterio ekraną, padėjau atgal ant didelio stiklinio stalo, persirengiau pižamą, išgėriau valerijono ir griuvau į lovą. Šiek tiek rankomis patrynusi veidą dar ilgai galvojau kur dabar Niall, ką jis veikia, ką jis mąsto. Privalau su juo susitikti dar kartą ir išsiaiškinti šiandien naktį.
»~«
Pabudau. Jaučiausi puikiai, nes šiandien šeštadienis!
Pasiėmiau telefoną ir vos įjungusi internetą pamačiau kaip vienas po kito lyg laikas skrieja pranešimai. Negalėjau jų sustabdyti.
Atidariau savo svetainę, o ten nesuskaičiuojami šimtai atsiliepimų, pasiūlymų, nuomonių ir prašymų naujajai AntiDevilių šutvei.
"Sveika, Joanna. AŠ TAWE MYLIU TU ŽIAURIAI GRAŽI IR JEI MANĘS NEPRIIMTUM Į ANTIDEWILES, AŠ TIESIOG GALĖČIAU NUSIŽUDYTI!!!
Pasirašo Džeidė Edwards"
- Hm...
Ėjau žemyn. Beveik visi buvo panašūs.
Bet žinoma kai kurie privalėjo išsiskirti iš kitų. Tarkim:
"Tu bjaurybe, gal eik pasigydyt į psichiatrinę nenusipezėjus"
arba
"Ko tik žmonės šiais laikais nepridaro dėl populiarumo... !Tokius lauk!"
Anonimai nenugalėjo mano fanių, bet kad ir kaip be būtų, aš nenusileisiu apkalbama. Tie, kuriems nepatinka, tegul sėkmingai patenka pragaran dėl to šunsunkio pjūklo. O aš gyvensiu ilgai ir laimingai.
Vėliau jie man dėkos..!
Numečiau mobilų ant lovos ir kilau iš lovos. Nutipenau į voną, nusiprausiau veidą ir iš spintos išsitraukiau tuziną drabužių. Pižamą sulanksčiau ir padėjau į spintą ir ėmiau rankotio vienas po kito drabužius, svarstydama kuris šiandien tinkamiausias pagal nuotaiką.
Praktiškai nebuvo ką rengtis. Huh. Such a stupid bitch...
Bet po ilgų dvejonių išsirinkau tinkamą aprangą (t.y. mėlynas firminis kostiumėlis) ir vėl sugrįžau prie red-antidevils.com.
Žinot..? Sugalvojau kaiką kvailo, bet tuo pačiu ir prasmingo. Taip, kaip visada. O dabar turiu parodyti ką sugebu!
Į tinklaraštį parašiau bendrą mano nuomone itin protingą kaip Joannos Oberlin žinutę visoms, kurios pasisakė už:
„Labas rytas, panelės. Radusi ir paskaičiusi jūsų prašymus ilgai nedvejojusi nutariau, kad jau dabar privalome imtis priemonių. Tad visos keliamės į Valaso universitetą, įstojam su suklastotais dokumentais ir vuolia, mes naujosios studentės ir seserijos narės!
- AntiDevilė Joanna"
Įkėliau pranešimą ir išėjau iš kambario.
Nusleidusi laiptais išvydau mamą. Ji valgė frankfurto skrebutį.
- Labas rytas,- mama su šypsena pasitiko. - Na? Tai? Kaip tu?
Aš tik šyptelėjau taip "atsakydama" į jos klausimą ir iš šaldytuvo išsitraukiau vieną lavašo suktinuką su avokadu ir vištiena. Mano mėgstamiausi! Yay. Atsikandau mažytį kasnelį ir atsisėdau priešais mamą.
- Mam, man reikia į universitetą.
Mačiau kaip mama nustebo ir susiraukė.
- Kokį universitetą? Turi pabaigti 12-tą klasę!
- Pameni vakar? Taigi, aš nieko neišsigalvoju. O kad įrodyčiau, aš įkursiu AntiDevils Valaso Universiteto seseriją. Privalau tai padaryti! Bet pavyks tik su tavo, mam, pagalba. Be to mokykloj manęs niekas nemėgsta, o tos vienintelės draugės dingo kaip į vandenį. Turiu dar daug išsiaiškinti! Netgi apie Elizabeh žmogžudystę!
- Aih... Baik jau. Jos visos trys gyvos ir tikriausiai jau seniai kvatoja. Patikėk nemanau, kad visa tai ką pasakoji, yra tiesa, mūsų mieloji dukrele. Aš tave puikiai pažįstu..
Aš pavarčiau akis ir stipriai atsidusau.
- Liaukis, mama... Taip negalima. Aš tavo kaip tu vadini "mieloji dukrelė", po galais. Kaip negaliu pakęsti kai tai vyksta!! Ugh...
- Na gerai. Ir kaip tu visų pirma ruošiesi suklastoti dokumentus? Kaip įrodysi, kad tau jau metas į universitetą, o ne mokytis dvyliktos klasės kursą?
- Pamatysi. Aš galiu viską.
- Tai pirmyn. Tik nebandyk įkliūt. O aš dar ir su tėčiu apie tai pašnekėsiu, dantų užkalbėtoja tu,- tyliai nusijuokė.
- Tikrai?! O šventas Dieve, mama! AŠ TAVE MYLIUU!! - sucypusi pribėgau ir stipriai ją apkabinau. - Tai Range Roveriu vyksim į Valasą jau pirmadienį prieš tai rašydamos prašymą, kad išeinu iš Nebraskos Vidurinės mokyklos, taip?? - negalėjau nustoti.
- Dar pažiūrėsim.
Aš žinojau, kad tai reiškia "taip". Ir tik todėl nes tėvams kaip ir nusispaujaut ar aš mokausi pradinėj, ar vidurinėj mokykloj. Svarbu mokausi gerai. :-)
Tuomet čiki. Jau šansų atsirado ir nuo šiol galiu mažiau jaudintis.
Su vos prakastu suktinuku užlipau atgal laiptais į savo jaukų kambarį
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
ir mobiliajame atsidariusi puslapį prie bendros žinutės pridėjau:
„P.S. Kurios žino, kad gali pakliūti ir esa užtikrintos savo jėgomis (ofc taip pat ir akinančiu grožiu), pirmadienį atvažiuoja su dokumentais į Valaso Universitetą ir lygiai 3pm. renkasi parke kitoj universiteto pastato pusėj. Bučiuoju!"
Kai tai parašiau, susigrūdau visą suktinuką (šestadieniai - tai dienos kai kalorijų neskaičiuoju) į burną ir greit nurijusi nuėjau prie milžiniškos spintos.
Iš ten išsitraukiau rankinę, o iš jos dienoraštį, kurio užpildyti buvo vos 3 lapai iš kokio 100.
Pasiėmiau ryškiai rožinį storą flomasterį, atverčiau betkurią dienorasčio vietą (tikriausiai vidurį) ir milžiniškomis raidėmis per du švariai baltus puslapius užrašiau:
