Paslaptingi žaidimai // N.H.

3 skyrius

Vėl rytas, vėl nauja diena.

Šį kart buvau žvali. Atsikelti nebuvo taip sunku kaip keletą dienų iš eilės, bet į mokyklą aš visai nenorėjau.

Bet teko praustis, apsrengti, pavalgyti, išsivalyti dantis ir rastis mokyklon.

Bijojau vėl apsikvailinti, todėl ėjau atidžiai, nenuleisdama galvos. Akivaizdu, kad ėjau žiūrėdama į vieną tašką. Nenorėjau nieko pamatyti iš tų, kurie vakar negailestingai pašaipomis juokėsi iš mano aklumo.

Jaudulys daro savo, be abėjonės.

Žinoma, Niall aš troškau išvysti, kaip kad kiekvieną mielą arba ne mielą dieną, bet su skaudančia širdimi. Deja.

»~«

Po pamokų aš ir Charlie lankome modelių mokyklą.

Visos manekenės nuėjome prie savo lentynų, pasidėjome daiktus ir grįžome į salę, kur privalome klausyti profesionalių mokytojų.

Žinoma, trenerė stipriai baudžia špagatais, jei kvailiojam.

Ir žodžiu viskuo kituo, kol gali prieiti pašalinimą iš griežto modeliavimo mokymo. Nebūtinai laikiną. Gali būti ir amžiną, aišku. Ir tai rimta.

O rimta todėl, nes mūsų mokytoja, taip ta pati  Andria Lima, visai nemėgsta juokauti, nesupranta sarkazmo ir neturi humoro jausmo. Visi mes skirtingi.

Bet, ham, aš taip pat nelinkusi per daug šmaikštauti, todėl intencyviai ruošiuosi pasirodymams ir per šias mylimiausias pamokas pamirštu netgi tai, kad turiu tokius artimus žmones kaip tėvai.

Taip jau būna kai prakaituoji savo noru. Kai niekas per prievartą su bizūnu nevaro. :)

Žodžiu, man mokslai ir pasiruošimai beveik pirmoj vietoj, jei visko nekliudytų Niall.

Gal ir nekliudo taip žiauriai kaip išsireiškiau, bet man labai sunku kai jį myliu. Nes juk jo į antrą vietą statyti negaliu, tiesa?

Kaip ir visada, pamokos baigiasi po pusantros valandos.

Apsirengusios ir prisikvėpinusios kvepalais išėjome iš rūbinės ir išsikirstėme.

Charlie taip pat. Atsisveikinome stiprius apsikabinimu ir vos atitolusios pasimojavome.

Ji man sakė, kad jos tėvai pakvietė jos slaptai mylimą vaikiną ir jo tėvus vakarienei. Ar bent įsivaizduojat? O jis kaip ir tėvai to nė nenutuokia, kad Charlie turi šiokią tokią paslaptėlę.

Bet tai be galo miela ir ką aš dar galvoju, tai yra: Charlie gyvenimas pats sėkmingiausias visoje žemės istorijoje.

Aišku, man irgi idealiai pasisekė: pinigai, mylintys tėvai, didžiausia drabužinė visoje vidurinėje ar net mieste, gražus prabangus namas, Range Roveriai ir t.t.

Bet, jokios šlovės, dėmesio ir vaikino.

Juk pas ją ne tik vakarieniaus jos simpatija, bet ir Charlie geidžia ko ne visi Vinstono žaliųjų futbolo komandos lyderiai.

Dėl šito visu raudonumu pavydžiu savo geriausiai draugei.

»~«

Išėjusi ir iš mokyklos ir palikusi jos teritoriją žingsniavau siauru takeliu namo.

Kai tuo tarpu...

mane šaukdamas...

'Ana, Ana! Palauk!' pasivijo.

KĄ?!

O ne, ne, ne. Niall James Horan!!!!!!

Dabar aš su juo kalbėsiuos ir būsiu eilinį kartą sutrikus. O kai aš sutrikus, tai vos išlemenu ir mano mintys akivaizdžiai susipainioja į plonų siūlų gumulą.

O Dieve, whyy?! Ką daryt? Ką sakyt?

Gerai, Joanna. Dabar tiesiog nuvyk kvailas mintis šalin ir tiesiog kalbėk. Lyg tai būtų tavo geriausias draugas, su kuriuo bendrauji ištisus metus ir pažįstį iki gyvo kaulo.

Aš sustojau ir lėtai atsisukau į atitrepsintį Niall.

- Labas, Ana. Kaip šiandien jautiesi? - pribėgęs atgailavo.

- Nelabai gerai. Tiesą sakant šūdinai.

Oho, Joanna. Dar ir taip sugebi? Hmm... Pasirodo kartais aš pati apie save daug ko nežinau...

- Atleisk dėl vakar. Sakiau, kad visi užsikištų, bet tai buvo vėjais paleisti prašymai. Ir tikiuosi, kad skausmai greitai liausis.

- Aišku... Ačiū.

Nagi, kada baigsis šis pokalbis? Mano širdis nori pasilikt, o protas bėgt. Kada gi pagaliau?

- Tai... Atleidi man? Kad negalėjau nieko padaryt,- nežymiai patempė lūpą. – Niekam neleisiu iš tavęs juoktis.

- Atleidžiu, Niall. Atleidžiu... Tikiuosi. Nu gerai, turiu eit, ate.

- Palauk,- kai jau buvau apsisukanti, jis sučiupo man už riešo.

- Niall... Aš tikrai turiu...!

Jo netikėtai nutraukta pajaučiau kaip Niall lūpos suliečia su manosiom...