Paslaptingi žaidimai // N.H.

15 skyrius

- Už nugaros? - ji paklausė. Tada staigiai atsisuko, o aš išnirau iš po spintos.

- Bū!!

Anna sustaugė ir užsidengė burną prisiminusi, kad nevalia triukšmauti kol tėvai miega.

- Ką tu čia darai?!

JOANNA POV.

Tuomet jis tik susikišo telefoną atgal į kišenę ir apsidairęs atsakė:

- Nieko. Norėjau padaryti tau staigmeną!

Tai buvo kiek įtartina, kad būtent šiuo metu jis čia, mano namo spintoje rengia staigmenas.

- Kaip ir kada čia patekai, tu šunsnuki?

- Nebūk tokia pikta. Atsipalaiduok...

Niall priėjo prie manęs ir bandydamas įtikti ėmė masažiuoti pečius. Šiek tiek iš malonumo praradau norą kalbėti, užsimerkiau...

Bet tik sekundėlei, nes iš kart prisiminiau kai ką BEPROTIŠKAI svarbaus:

- Baik, zuiki,- nusijuokiau ir patraukiau rankas. - Turiu tau kaiką pasakyti ir įspėti.

- Taigi?

- Šiandien patyriau beprotišką šoką, tad ačiū už atpalaiduojantį masažą, bet Niall, kažkas bando mus nužudyti.

- Kaip tai? - Niall parodęs susidomėjimą kiek susiraukė ir prisėdo šalia manęs. Man pradeda patikti jo susiraukusi mimika.. Bet dabar svarbu tikrai ne tai.

- Šiandien su draugėmis radome Elizabeth peiliu pervertą kūną, o vėliau net savo draugių, su kuriomis atėjau neradau. Tada kai likau viena, mane puolė raudonu kaip Elizabeth kraujas velniu persirengęs žudikas. Vos pabėgusi mačiau, kaip jis su pjūklu klaidžioja po apylinkes. Čia kažkas dedasi, Niall... Reikia pranešti policijai.

- Policijai? Tu gal išprotėjai? Jie nieku gyvu nepatikės, nes visų pirma žudikas neturėtų būti kvailas, o visų antra, jei įtariamojo neras, apkaltins tave kol neįrodysi, kad toks kaip Raudonasis Velnias egzistuoja.

- Kas čia per keistai įbauginantis pavadinimas "Raudonasis Velnias". Nu nesvarbu. Bet Niall, aš bijau. Jei mane nužudys? Jis iš savo rankų nepaleidžia to prakeikto žudymo įrankio ir galbūt laukia dabar čia pat už namo kampo.

- Nusiramink.. - jis mane apkabino. Aš irgi. Atrodo lyg pamiršome kas buvo praeity ir pradėjom gyventi dabartimi. - Tik ką darysim su Elizabeth?

- Jei ji vis dar ten, dienos metu, kadango tik tada ne taip baisu, mes ją suvyniosim į maišą ir nunešim į sandeliuką esantį jos namo rūsyje. Viena neisiu.

Na, jis nieko į tai neatsakė, todėl mane užklupo keista nuojauta:

- Niall, tu šypsaisi?

- Ne, ne, ne.. Kodėl klausi?

- Nes jaučiu.

- Nejuokauk.

Bet aš žinojau, kad kažkas čia negerai. Prisiekiu gyvybe, kol buvom apsikabinę ir nemačiau jo veido, jis šypsojosi. Lažinuosi iš milijono. Ir tylos, kuri mane neramino.

- Kaip manai, Raudonasis Velnias bus laikraštyje?

- Nežinau. Gal jau gali nusiraminti ir apie tai negalvoti? Pradeda kiek užknisti. Nešdinsiuos kuo toliau, jei nenutilsi apie tą suknistą Raudonajį Velnią ir panašias pasakėles.

- Vadinasi tau nerūpi,- pašokau iš vietos.

- Ai, velniop. Dingstu iš čia,- Niall taip pat pakilo.