Problem (Z.M) TAISOMA

18

-Kaip tu drįsti?-susiraukiau.
-Ką dabar ne to padariau?-atsiduso.
-Sofa ar grindis? Aš nesimylėsiu su tavimi,-sukryžiavau rankas.
-Aš net nesiūlau tau mylėtis! Aš tiesiog leidžiu pasirinkti vieta, kur tave kutensiu,-nusijuokė.
Jaučiau, kaip mano skruostai paraudonuoją. Po velniais jis dabar pagalvos, kad aš noriu pasimylėti. Bet taip nėra!
-Gabby. Tu mane stebini,-sukikeno ir priėjo arčiau.
-Žinau,-atsidusau.-Dabar šaipysiesi tiesa?-paklausiau, bet jis papurtė galvą.
-Žinoma, kad ne. Tiesiog keista, kad tokios mintis pas tave,-šyptelėjo.
Pavarčiau akis ir kritau į lovą.
-Kodėl užsakei kambarį su dvigule lovą?-prisimerkiau.
-Kad galėčiau tave pamylėti,-mirktelėjo.
-Mulkis,-bubrtelėjau.-Ką veikiam? Kiek matau tu kraujasiurbių nebėra prie viežbučio, tai galbūt einam kur nors?-paklausiau.
Tiesa sakant klausiu to tik tam, kad nekiltu pagunda su juo pasimylėti. Dabar jis atrodo taip seksualiai. Susivėlė plaukai, pravertos lupos, ir patamsėjusios akis. Esu tikra, kad jei bučiau girta atsiduočiau jam arba net pati ant jo lipčiau.
-Jau baigei mane nužiūrinėti?-suprunkštė ir aš mečiau į jį pagalvę.

Mes kartu apsidairydami išėjome į lauką. Tu kraujasiurbių nebėra. Turbūt sunku būti įžymiam. Visur pilna tu žmonių ir dar skleidžiami apie tave gandai.
-Kur einam?-pasidomėjo.
-Už parko yra labai graži vieta. Galime ten nueiti,-šyptelėjau.
Jis linktelėjo ir nieko nesakė. Mano akis išsiplėtė, kai jis sunėrė mūsų rankų pirštus ir labiau prie savęs prisitraukė. Pakėliau akis į jį, bet jis žiūrėjo ne į mane, o į besidriekianti kelią priešais mus. Viena pusė liepė atstumti jį, bet man reikėjo to. Metus laiko nejaučiau to, o dabar jis grįžta su tikslu mane susigražinti. Noriu jam atleisti, bet dar pakankinsiu jį. Ir be to jam reikia sutvarkyti reikalus su ta dažyta juoda kale. Tikai nebusiu jo meilužė.

Nežuilgo priėjome parką. Ėjome žviruotu takelių, kol pasiekėmė krumus. Radau tą vieta prieš pusmeti. Čia ateinu, kai man liūdna arba tiesiog, kai noriu pabuti viena. Nors dabar ir tamsu buvo, bet man nerūpėjo, nes turėjau šalia savęs Zayn. Kažkada mano buvusi Zayn.
-Kas ten?-prisimerkė Zayn.
Jis nusitempė mane prie krumų pro kuriuos mes matėmė kelis vyrus. Vienas iš uų klupojo ant žemės, o kiti trys kažka jam aiškino.
-Užmuškite jį,-išgirdau vyriškio balsą, o tada vienas iš vyrų isšitraukė ginklą.
-Zayn neždinames,-tyliai pasakiau, bet jis nesijudino.
-Jie mumis pastebės,-sušnabždėjo ir man netyčia sukrutėjus lužo šaka.
Vyrai greitai atsisuko į mūsų puse.
-Čia kažkas yra,-sumurmėjo.-Patikrinkite.
Du vyrai su ginlais rankose pradėjo artėti prie mūsų. Zayn greitai čiupo man už rankos ir pradėjo temptis.
-Gaudikite juos!-rėkė.
Bėgau, kaip akis išdegusi. Zayn nepaleido mano rankos, o tie vyrai toliau vyjosi mane.
-Sukam čia,-sukomandavo juodaplaukis įsitemdamas mane į kažkokį skersgatvį.
Man truko oro ir durė šona, bet žinojau, kad jei sustosiu man bus šakes.
-Čia,-Zayn įstumė mane į kažkokius krumus ir užgulė, kad nejudėčiau.
-Zayn,-norėjau ji nustumti, bet jis uždėjo delną man ant burnos ir klausėsi kas vyksta aplinkui.
Pro krūmų apačia pamačiau dvi poras batų. Zayn pažiūrėjo man į akis ir lyg ramindamas žiūrėjo.
-Jų čia nėra, bėgam ten,-pasigirdo duslus vyro balsas ir tada jie nuėjo.
-Viskas gerai mažyte,-tyliai pasakė ir aspikabino, nes pradėjau verkti.
-Mus šakes, Zayn.