Dangerous World |MALIK|

3.17

"Atsitraukusi kelis žingsnius nuo vaikino, krūptelėjau durklui praskridus vos už kelių centimetrų nuo manęs.

Durklas kelis kartus apsivertė ore ir susmigo jam į širdį.
Vyras išpūtęs akis pažvelgė į mane ir uždėjas rankas ant durklo rankenos, staigiai ištraukė.

Iš žaizdos ir burnos pradėjo bėgti tamsus kraujas ir po kelių sekundžių vyro sunkus kūnas susmuko netoli mano kojų bė jokių gyvybės ženklų.

- Seniai reikėjo tai padaryti, tau nematant. - man į ausį sukuždėjo Malik.

- Tokiems šunsnukiams kaip jis neverta gyventi. Jam tik verslas buvo galvoje. - ramiai atsakiau. - O dabar norių pamatyti savo brolį.

- Neskubėk taip, lėlyte. Galvoji nužudysiu savo namuose žmogų, ir leisiu tau taip laisvai pasiimti brolį? - paklausė pristraukdamas mane prie savęs.

Pasimuisčiau stengdamasi išsilaisvinti iš glėbio, bet tvirtos rankos laikė mane.
Kalėjime praleisti septyneri metai jam nepakenkė. Priešingai. Jis įgavo daugiau jėgos. Užsiaugino daugiau raumenų. Tapo stipresnis.

- Paleisk. - apsisukusi jo glėbyje, įrėmiau delnus Malik į krūtinę ,taip bandydama jį nustumti nuo savęs ir man pavyko.

Jam nespėjus sureguoti, prie šlaunies prisegto dėklo  išsitraukiau pistoletą ir nusitaikau tiesiai Malik į kaktą.

- Dar kartą mane paliesi, man nesudrebės ranka paspausti gaiduko ir nušauti tave.

Mane sutrikdydamas Malik nusikvatojo per visą kambarį.
Žvelgiau į jį susiraukusi, nesuprasdama kas jam pasirodė tokio juokingo.

- Nesuprantu iš ko čia juokiesi.

- Ak, lėlyte, tu net nemoki užtaisyti to ginklo, o ką kalbėti apie gaiduko paspaudimą.

Šyptelėjusi kilstelėjau antakį ir nieko nekaludama užtaisiau psitoletą ,kuris buvo nukreiptas tiesiai į Malik katos vidurį.

Nespėjau sureguoti, kai pistoletas buvo išmuštas man iš rankų, o pati buvau prispausta kieto Malik kūno prie netoli esančios kambario sienos. Bandžiau rankomis jį nustumti, bet vyras sugriebė mano riešus ir stipriai suspaudęs, iškėlė juos man virš galvos taip prispausdamas prie sionos.

- Nežaisk su manimi, lėlyte, nes nudegsi. - sukuždėjo Malik ir pajaučiau jo putlias lūpas sau ant kaklo.

- Neliesk manęs. - bandžiau ištraukti riešus iš jo gniaužtų, bet Malik tik dar labiau suspaudė juos, išprašydamas iš mano lūpų skausmo dėjonę.

Viena ranka Malik laikė mano riešus, o kita sugriebė man už smakro, kad negalėčiau pajudėti ir pakelė taip, kad mūsų akys susitiktu.

- Atsiimsiu, tai kas priklauso man. - sukuždėjo vyras ir jo šiltos, putlios lūpos prisiglaudė prie manųjų."

Pramerkiau savo akis ir įsispoksojau į šviesias kambario lubas.

Ar tai, ką aš poparaliais sapnavau, ir tiesų buvo sapnas?

Lėtai pasukau galvą, apsidairydama ir susiraukiau neatpažindama jo. Visos sienos buvo nudažytos auksinės spalvos dažais, kairėje stūksojo didžiulis langas, o ryškūs saulės spinduliai, metė spindulius ant lovos. Kitoje pusėje, stovėjo raudonmedžio spinta , o šalia lovos stovėjo tokio pat medžio staliukas. Ant sienų kabėjo keli tikmrai garsių dailininkų portretai, taip suteikdamai šiokį tokį jaukumo jausmą. Kambarys atrodė tikrai prabangus.

Ant savo pusnuogio kūno jaučiau šiltas šilkines antklodes ir...

PUSNUOGIO!?

Akimirksniu atsisėdau didelėje lovoje, nustūmiau šalin visas paklodes. Mano kūną dengė tik balti vyriški marškinėliai ,kurie tikriausiai vos siekė mano užpakalio apačią.

Kur po galais aš randuosi?

Tarsi atsakydamos į nebylų mano klausimą, atsivėrė kambario durys ir tarpduryje pasirodė tvirtas Zayn kūnas. Lėtai pakėlusi akis į už kelių metrų nuo manęs stovintį vyrą ir klausiamai kilstelėjau antakį.

- Tikėjausi, kad būsi jau pabudusi. - įžengdamas į miegamąjį, ištarė Zayn. - Nerimavau dėl tavęs.

- Ką aš čia veikiu? - staiga susipratusi, kad sėdžiu tik su baltais šio vyro marškinėliais, čiupau paklodę ir prisidengiau savo pusnuogį kūną.

- Jeigu tu nors bent akimirką vakar pagalvojai, kad aš tave vieną paliksiu su tuo pusgalviu, tai tu labai klydai. - Zayn veidas tapo šaltas. - Jis vakar vos tavęs mirtinai neprismaugė!

- Bet ir neturėjai jokios teisės veržtis į svetimus namus ir sumušęs mano brolį iki sąmonės netekimo, atsivežti pas save į namus! - nejučia mano balsas pakilo keletą oktavų aukščiau.

- Nejaugi tu troškai mirties, Heile? - suurzgė juodaplaukis.

- Žinoma, kad ne. - susiraukiau nuo Zayn atšiauraus tono. Ne dabar, kol neatkeršyjau tau.

- Man tu rūpi, po galais. - vyras nervingai persibraukė ranka savo vešlius juodus plaukus.

- Aš tau neturiu rūpėti ne daugiau kaip tavo darbuotoja. - pažvelgiau į rudas akis.

- Bet tu rūpi man daugiau nei reikėtų... - arba man pasigirdo, arba Zayn tai iš tiesų ištarė.

- Ką? - pakėliau savo galvą, juodaplaukiui prisiartinus prie lovos.

- Būsiu prakeiktas, jeigu to nepadarysiu. - vos girdimai ištarė Zayn ir palinkęs prie manęs, suėmė mano veidą abėjais delnais ir priglaudė savo putlias lūpas prie manųjų.