Atšiaurų pavasario rytą, ledinis lietus bei vėjas košia mažo Woodbridžo miestelio gatves. Šiuo metu dauguma gyventojų lindėjo savo šiltuose namuose, bijodami paskutinių šaltos žiemos pasispardymų. Tik vienas nelaimėlis vaikinas, susigūžęs nuo siautėjančios stichijos skubėjo nešinas gėlių puokšte. Žmogysta susikuprendama, bandė apsisaugoti nuo lietaus. Tikėtina dėl to net nepastebi, kad iš puokštės gražių narcizų ir smulkių rožių liko tik keletas varganų stimberių. Brėkštantis rytas nė kiek nedžiugino vyro, nes bent kokiems saulės spinduliams kliudė storas ir niūrus debesų kilimas. Jis net krūptelėjo staiga užgesus gatvės žibintams. Dabar matomumas tapo ypač prastas, todėl siauros gatvelės šešėliai ir šalia linguojantys šimtamečiai medžiai atrodė itin grėsmingai."Ir kas galėtų pasakyti, kad jau 7:00 ryto!" Toliau galinėdamasis su lietumi kulniavo vyras, svarstydamas ar toks jo pasiaukojimas yra bent kiek vertas.
Woodbridžo miestas nebuvo kažkuom įpatingas. Kalnuotoje papėdėje, apsuptas miškų, kelių ežerų ir viena sraunia upe. Komercinis rajonas nebuvo didelis, tik keletas daugiaaukščių pastatų, visur kitur, kas kur stūksojo pavienės rezidencijos. Daugiausia žmonių čia atsirasdavo vasarą, kai pasiturintys verslininkai ir kitokio plauko snobai atvykdavo atostogauti. Žiemą miestas ištuštėdavo ir būtų gan nykus jei ne gražus vaizdas į kalnus.
Likus vos keletai šimtų metrų iki namų durų, vyras net atsiduso iš palengvėjimo, kai staiga pajuto, jog yra ne vienas. Prieš minutę jis galėjo duoti ranką nukirsti, kad buvo šioje gatvėje vienintelis žmogus. Nerimas nustelbė nušalusių galūnių skausmą ir sustabarėjęs žmogaus kūnas atsisuko į gatvės tamsą, akys bandė nors kažką įžvelgti. Nieko įtartino neišvydęs vyras atsikvėpė, bet tik pradėjus žingsniuoti toliau, per nugarą nubėgo šalčio banga. Suvertęs kaltę prastam miegui ir blogam orui vyras kulniavo toliau, bet vis negalėjo atsikratyti to jausmo, jog kažkas glūdumoje jį stebi. Tolimesnį jo niurnėjimą palaikė tik linguojančių medžių šakos ir švilpaujantys vėjai.
Visgi jis net neįtarė, kad visai į orą nekreipiantis dėmesio patogiai medyje įsitaisęs, tupėjo vyras. Nei žmogus nei žvėris. Jo auksinės akys pašaipiai stebėjo pasibjaurėtiną žmogaus silpnumą vėjui ir lietui. Turbūt jei jis iššoktų tiesiai jam prieš nosį, vyras pridėtų į kulnus. Padaro veide pasirodo grobuoniška šypsena. Smagiais pamąstymais jis bandė save džiuginti. Visgi jis čia yra įkalintas, tarp žmonių, jų dvokiančių miestų, persismelkusių baime ir godumu...bet jau neilgai. "Šiai prievolei jau artėja galas. Pagaliau grįšiu, kur man ir priklauso būti".
Lydėdamas akimis žmogystą vyras susiraukė, kankinio veidu. Vis dėlto, kaip būtų smagu medžioti žmones, jie prilygsta meškėnams - stori ir nerangūs:
- Gaila...-tyliai tarstelėjo. Ir greičiau pajutęs, nei išgirdęs, kad iš parko atslenka tie, dėl kurių čia ir atvyko, apsidžiaugė, nes jo medžioklės troškimas bus numalšintas. Entuziastingai nušvitusiu veidu, nesukeldamas jokio garso nušoko nuo medžio, išsitraukė savo ašmenis ir žengė į tamsą.
Tą rytą Woodbridžo miestelyje siautėjo ne tik audra...
YOU ARE READING
Šešėlių dukra
Fantasy,,Jaučiu, kaip į mane įsminga jo deginančiai auksinės akys, nuo tokio jo žvilgsnio mano visu kūnu nuėjo baimės šiurpuliukai, o raumenys pasirengė gintis: - Kas tu?..."
