Artėjant dienai, kai vyksiu su Dafne į klubą, dariausi vis labiau nerimastinga. Mano kūnas dažnai nevalingai įsitempia, o rankos pradeda drebėti. Košmarai mane lankydavo jau kasnakt, taip mane nuvargindami emociškai. Vis bandžiau analizuoti, ką matyti vaizdai galėtų reikšti. Labiausiai mane domino matytos auksinės akys ir balsas skambantis galvoje. Vieną vakarą prisėdus prie kompiuterio atsidariau vieną iš failų, kuriuose kaupiau visą su mano sapnais susijusią informaciją, įvykius kurie galėjo paveikti mano pasąmonę. Visa surinkta informacija veikiau atrodė kaip dienoraštis, fiksuojantis pagrindinius gyvenimo įvykius ir pastebėjimus. Nemažą dalį sukauptos informacijos sudaro įvairiausi mitai, legendos, sapnų interpretacijos. Laksčiau po puslapius, bet kiek ieškojau, niekur neminimos auksinės akys, taigi šis reiškinys mano košmaruose pasirodė tik neseniai. Panaršiusi internete jų reikšmę, teko nusivilti, nes jokio solidaraus paaiškinimo nesulaukiau, kol akys neužkliuvo už neaiškaus puslapio, kuriame buvo nuskenuotas beveik neįskaitomas raštas, kaip spėju keltų kalba. Pasinaudojusi savo "Google" vertėjo sugebėjimais pavyko išversti kas antrą ar trečią žodį. Rašte smulkiais simboliais buvo kalbama apie kitus pasaulius, niokojamus karo. Tai atrodė, kaip eilinė pasaka, tuometiniams žmonėms atstojusi tikrovę, kurių suvokimo ribos buvo gana siauros. Vis dėl to mane sudomino piešinys vaizduojantis mūsų ir esamą kitą pasaulį. Riba kuri skiria du pasaulius, buvo pavaizduotas kaip auksinis vijoklis, per juos lindo keisti, neaiškūs padarai, kurie drąskė į gabalus pirmuosius pasitaikiusius žmones. Kitoje auksinių vijoklių pusėje šiuos padarus skerdė nei žmonės, nei gyvūnai, veikiau jų mišinys, kai kurie iš jų atrodytų, kaip paprasti žmonės, bet jie nupiešti kaip milžinai. Mane sužavėjo šio paveikslo detalumas, kiekvienai vietai skirtas ypatingas dėmesys, net išvirtę žmonių organai ir agonijos kupini jų veidai atrodė tokie detalūs ir tikroviški, kad mane tiesiog įtraukė. Išgirdusi telefono skambutį net pašokau, nepajutau, kad buvau sulaikiusi kvėpavimą. Telefono ekrane pasirodė artimos moters vardas.
- Klausau ponia Meina. - su šypsena atsiliepiau.
- Labas Lėje, kaip gyvuoji, nejau pamiršai mus. Jau mėnuo, kaip nesulaukiau nei vieno tavo skambučio ar laiško. - apsimestinai piktai skundėsi moteris.
- Atleiskit, turėjau begales darbo ir rūpesčių, nenorėjau savo problemomis užkrauti Jus ir visus vaikus globos namuose. - nuoširdžiai apgailestaudama atsiprašinėjau.
- Tu žinai, kad tavęs visi pasiilgo. Esi išlepinusi visus vaikus, tad jie nesiliauja manęs kankinę savo verkšlenimais apie tave. - sunkiai atsiduso moteris.
- Būtinai jus visus aplankysiu, visgi Jūs man kaip šeima. - šyptelėjau aš.
- Visada esi laukiama, pasiilgome tavęs mano mielas vaike. - tai privertė mane nusišypsoti, žinant, kad tokiais mielais žodeliais ponia Meina žarstosi labai retai.
Žvelgdama kažkur į tolį, smarkiai atsispyriau viena koją taip apsisukdama porą ratų su kompiuterine kėde, kol sustojau tiesiai prieš kompiuterį, kuriame vis dar buvo atverstas įspūdingas paveikslas. Šį kartą akys užkliuvo už milžiniškų žmonių kitapus vijoklių. Sunkiai pastebima dėl šiek tiek nublukusių spalvų, bet jų visų akys yra auksinės. Visu kūnu perrėjo šaltukas...
Jaučiu, kaip teptukas šimtajį kartą brukšteli man per užmerktus akių vokus. Dafnė kruopčiai ruošė mane ateinančiam vakarui. Šiaip galvojau, kad visą laiką po darbo prasnausiu, o tik paskutinę minutę užsimaukšlinsiu pirmus pasitaikiusius rūbus iš mano kuklaus garderobo. Bet, kaip viesulas įsiveržusi Dafnė sugriovė mano planus. Ji pavertė mano svetainę, grožio salonu, su tokiomis priemonėmis, kurių net pavadinimų nežinau, be to ji privertė mane daugiau nei valandą sėdėti ir leistis dažomai. Ji pati linksmai tarškėjo, man net nereikėjo įsiterpti. Pati Dafnė jau atvyko pasiruošusi, palaidi raudoni garbanoti plaukai supo ją it ugnies aura, o ryškus makiažas suteikė neapsakomo valiūkiškumo. Ji buvo apsivilkusi peršviečiamą palaidinę ir juodas odines kelnes, bei mirtinus aukštakulnius. Visą tai sudarė seksualios ir gundančios merginos įvaizdį:
ŞİMDİ OKUDUĞUN
Šešėlių dukra
Fantastik,,Jaučiu, kaip į mane įsminga jo deginančiai auksinės akys, nuo tokio jo žvilgsnio mano visu kūnu nuėjo baimės šiurpuliukai, o raumenys pasirengė gintis: - Kas tu?..."
