Šešėlių dukra

XIV SKYRIUS

Tarsi lėtai vėjyje plevenančios snaigės, krito juodos plunksnos. Juodas šydas it sniegas buvo nuklojęs visą salę, tik mėnulio šviesa pro atsiradusią kiaurymę apšvietė būtybę, kuri nebuvo panaši į nieką iki šiol matytą. Tokia bauginanti ir galinga su savo milžiniškais sparnais. Jie atrodė jai per sunkūs, bet ji juos lengvai judino parklupusi ant kelių, vis dar nesiorentuodama kas vyksta. Dortarai šnypšdami ir urgzdami slėpėsi pakraščiuose bijodami šios būtybės. Į šliužą panašios būtybės nebuvo matyti, ko gero vienas iš byrančių luitų jį nugalabijo. Princai tylėjo, nejudėjo, tik jauniausias žengė į priekį:

-Lėja..?

****

Buvo sunku patikėti, ką matau prieš savo akis. Ji buvo atsukusi man nugarą, todėl per milžiniškus jos sparnus negalėjau jos įžvelgti. Tokios transformacijos negalėjau tikėtis...mano protas šią akimirką negalvojo nei apie dortarus, nei apie okupuotą pilį...man tebuvo svarbi ji. Žengiau kelatą žingsnių prie jos, kol galiausiai pradėjau bėgti, bet mane sustabdė jos riksmas:

-Ne! Nesiartink...-jos žodžiai tarsi kokia baugi energija suvaržė mano judesius.

-Lėja, atsisuk...viskas gerai, leisk man prie tavęs prieiti. – kalbėjau ramiai įsmeigęs akis į ją.

-Aš ne be ta, kurią tu pameni...aš žinau...man regis žinau kas esu ir kol būsiu čia...-ji staigiai atsisuko, o nuo sparnų kilęs vėjo gūsis nubloškė juodas plunksnas, jos veidas buvo pasruvęs ašaromis. – Aš negaliu čia likti...jums kils pavojus, jis nenustos mane medžiojęs...

-Lėjo stok! – surikau, bet mano kūnas vis dar negalėjo pajudėti, nuo pastangų visi raumenys įsipūtė ir sutelkus jėgas išsivadavau iš sąstingio...bet ji jau sklandė ore- LĖJA!

Ji nieko man nesakė, tik paskutinį kartą pažvelgė ir nusukusi žvilgsnį užsimerkė:

-Sudie Danieliau...- sukuždėjo ji tyliai, bet aš girdėjau, aš jaučiau jos skausmą, baimę, neviltį.

-Ne...- kuždesiu tapęs balsas nulydėjo Lėja, dingstančią naktyje.

Sėdėjau visas paniuręs tarp savo brolių ir tėvų. Aptarinėjome visą situaciją, kol man taip ir knietėjo viską metus lėkti ieškoti Lėjos. Aišku toks poelgis būtų neapgalvotas ir bergždžias todėl bandžiau save sutramdyti. Viskas, kas vyko pilyje buvo diversija, bandant nukreipti mūsų visų dėmesį nuo pagrindinio dortarų taikinio – Lėjos. Mes nepastebėjome, kad tai buvo gerai suplanuotas puolimas. Dortarai, kaip pakvaišę puolė link pilies vartų, o patekę į pilį jie tiesiog po viena buvo skerdžiami mūsų karių. Tai atrodė taip kvaila, kad sekundę net džiaugiausi lengva pergale, kol dorodamas vieną iš šių menkų padarų nepamačiau pergalingą žvilgsnį. Jis žiūrėjo taip, lyg jau būtume pralaimėję. Protas greitai sudėliojo taškus – visi keliai vedė prie Lėjos. Pasišaukęs brolius lėkiau pilies kolidoriais nežmonišku greičiu, bet jau buvo per vėlu...

Tvardydamasis papasakojau Karaliui ir Karalienei viską ką žinojau apie Lėją, bet negalėjau atsakyti, kodėl jos taip ieškojo dortarai. Jos transformacija...ją sukėlė šlykščių dortarų kraujas patekęs į jos kūną, jie žinojo apie transformaciją, bet nesitikėjo tokios reakcijos...jaučiausi visiškas kvailys, kaip anksčiau visko nesupratau:

-Nusiramink sūnau. – tarė ramus ir kantrus mano tėvas. Jo net ir šie įvykiai neišmušė iš vėžių. Motina tylėjo, žvilgsnį įsmeigusi į savo rankas.

-Negaliu jai leisti klajoti po nežinomas žemes...ji išsigandusi ir pasimetusi ji net pati nežino, kas su ja dedasi, turiu būti su ja, nes aš jai pažadėjau...pažadėjau ginti.

-Danieliau užčiaupk žaptus! Kaip tu galėjai nieko mums nesakyti, viską pasilikti savyje, nes šie įvykiai nejuokas. Tu kaltas, kad nieko nepranešiai apie tos moters ženklą. Nebūtum toks kvailas...- vis dar putojosi Karianas.

-Ji turi vardą ir ji ne šiaip sau moteris...-tvardydamasis tariau.

-Koks skirtumas, dabar turime daug ką išsiaiškinti ir jei paaiškės, kad ji pavojinga mūsų karalystei aš ją nugalabysiu. – įsmeigęs užtikrintą žvilgsnį kalbėjo vyriausiasis iš princų.

Nesivaldydamas trenkiau kumščiais į stalą ir atsistojau. Visi aplink mane sukluso:

-Prisiekiu savo gyvybe, niekas jos nepalies, prisiimu visą atsakomybę už pasekmes. Jei vienas iš jūsų palies Lėją...pažadu, kad aš-Arielės karalystės princas nepasigailėsiu nė vieno. – niekas nesitikėjo mano tokio pareiškimo ir tarp mūsų tvyrojo spengianti tyla. Mano krūtinėje širdis nustojo greitai plakusi, protas praskaidrėjo, ištiesęs pečius ir atgavęs savitvardą giliai iškvėpiau. – Vadovausiu žvalgų būriui, kuris ieškos Lėjos, taip sutvirtinsiu gynyba karalystės ribose ir rengsimės baisiausiam. Aš turiu dar vilties, kad viskas išsispręs, prašau patikėti ir jūsų.

Visą laiką tylėjęs Archielis prunkštelėjo, klausiamai į jį pasižiūrėjau, o jis tik sukryžiavo rankas ir šyptelėjęs tarė:

-Taip reikėjo sakyti iš pat pradžių brolau, pagaliau grįžai į senas vėžes. – jo grobuoniškos akys žvelgė mane kiaurai.

Nusišypsojau jam. Visada suvokiau, kad jis daug išmintingesnis ir gudresnis nei dedasi esąs. Archielis man suteikė taip reikalingą palaikymą, todėl vėl jaučiausi tvirtai stovintis ant žemės.

-Sūnau, duodu leidimą vykdyti, kas tau atrodo geriausia, bet...-mano tėvas atsistojo visu savo stotu-nepamiršk, kad rizikuoji ne tik savo ar tos...Lėjos gyvybe, bet ir visa karalyste.

-Pažadu tėve – tariau trenkdamas kumščiu per krutinę, kaip tikras karys.

Ėjau rūmų kolidoriais. Net nepajutau, kaip mane kojos nunešė į Lėjos kambarį. Prietemoje skendentys satininiai patalai ir šilkinės užuolaidos taip man priminė ją...atsistojau ten kur visada stovėdavo ji – prie atidaro balkono ir kupinu ryžto balsu tariau į žvaigždėtą dangų:

-Aš tave surasiu.

****

Stovėjau ant uolos apšviestą mėnulio ir žvaigždžių, oras lengvai kedeno mano plaukus ir plunksnas. Leidau vėsiam orui skverbtis į mano odą, pakėlusi galvą į dangų maldavau, kad jis prabiltų ir mane paguostų. Taip ir stovėjau, kol kitas vėjo gūsis atnešė labai pažįstamo balso žodžius ,,Aš tave surasiu". Nusišypsojau pati sau:

-Gal dar yra šiek tiek vilties...

Tariau sau ir nušokusi nuo uolos iškleidžiau sparnus. Skridau nakties šešėliuose, kai dangų pradėjo temdyti vienas po kito pasirodantys tiršti debesys. Oras atvėso, o žvaigždžių nebesimatė išvis, apačioje plytėjo vien negyva žemė:

-Šešėlių karalystė...

Sveiki sveiki!!! Labai prašau ne tik perskaityti, bet ir apkomentuoti savo nuomonę. Myliu, bučiuoju ;*