Šešėlių dukra

XIII SKYRIUS

Dortarų alsavimas dvelkė mirtimi, nuo kvėpavimo jų žvynai lėtai kilnojosi. Jų nakties juodumo akys, žvelgė tiesiai į mane. Penki milžiniški padarai urzgė lėtai artindamiesi prie manęs. Nuo vieno iš šių monstrų nugaros nuropojo į šliužą panašus gyvis. Atrodė, kad jis neturi kaulų, jo gleivėtas kūnas skleidė tokį stiprų puvėsių kvapą, kad man sutraukė skrandį. Keista, bet jo akys nebuvo nakties juodumo, o tik pasruvusios krauju, gyvis nušliaužė priekį dortarų ir pažvelgė godumo pilnomis akimis. Nesitikėjau, kad jis prabils:

-Moterie, tu turi keliauti su mumis, tad kodėl gi tau nepasidavus? – prabilo jis gleivėms virstant iš jo burnos.

-Kodėl turėčiau, tu gleivėtas šliužę! Ko jums i manęs reikia!? – surikau jam.

-Tu net neįsivaizduoji, kaip ilgai mes tavęs ieškojome...gaila, kad tu nesi pakankamai protinga, todėl turėsime tave pasiimti jėga...-šliužas mostelėjo savo galva ir penki milžiniški padarai puolė mane.

-Šūdas...

Padarai buvo greiti, bet nerangūs, todėl jų puolimo lengvai išvengiau. Kol jie stumdėsi artindamiesi prie manęs, užšokau ant vieno iš jų nugaros ir susmeigiau kardo ašmenis giliai jam į kaukolę. Anksčiau nebūčiau galėjusi to padaryti, bet čia atrastos mano galios įpūtė man pasitikėjimo. Besikratantis padaras mane nubloškė į šalį, skaudžiai nusibrozdinau į kietą grindinį. Kitas dortaras savo aštriais nagais pagavo mano suknelės kraštą, nieko nelaukdama, kol jis mane prisitrauks, suplėšiau suknelę ir bėgau nuo jų. Jie nebuvo tokie kvaili ir man užtvėrė kelią, neturėdama ginklo rankoje ir neturėdama kur pabėgti buvau užspeista į kampą:

-Lėja! – Išgirdau Danieliaus balsą.

-Danieliau! – rodėsi, kad mano širdis iššoks iš džiaugsmo, kai pamačiau jį ir jo brolius atbėgant pro vartus.

-Kalės vaikai, aš jus nudėsiu!! – sukriokė princas.

Dortarai šiek tiek prarado budrumą, tad pasinaudojusi proga pračiuožiau po vienu jų ir pradėjau bėgti link Danieliaus, kai skaudžiai atsitrenkiau ir pargriuvau. Nieko nesupratusi atsistojau ir klausiančiu žvilgsniu pažvelgiau į Danielių. Tai buvo neregimas barjeras skiriantis mane nuo likusių rūmų. Danielius keikdamasis pradėjo karštligiškai trankyti nematomą lauką:

-Kas čia per velniava, sumauti dortarai, ko jūs povelnių norite, paleiskite ją ir kovokite su manimi, prakeikti velnio išperos!!

-Danieliau mes nieko negalime padaryti, jie atskyrė mus! – tokiu pat pykčio kupinu balsu, prakalbo Karianas.

Giliai įkvėpiau ir nusišypsojau Danieliui:

-Aš nepasiduosiu...

Nusisukau nuo princų ir pykčio kupinu balsu pažvelgiau į dortarus. Jie neskubėjo manęs pulti, žinojo, kad niekur nepabėgsiu. Girdėjau Danieliaus ir kitų princų balsus, kažką man liepiančius, bet nekreipiau į juos dėmesio. Mano visas kūnas buvo susitelkęs į kovą. Išlikti arba mirti...povelnių be kovos aš nepasiduosiu...Nusikabinusi porą kardų, nusikirtau suknelę, kad ji netrugdytų judėti. Mano kraujas pradėjo nežmoniškai kaisti, tarsi visą gyvenimą viręs pyktis bustų ir veržtūsi iš manęs. Keturi dortarai tarsi gavę įsakymą, puolė link manęs. Jie bėgo link manęs urgzdami ir riaumodami. Aš žengiau link jų vis greitėdama kol galiausiai rėkdama pradėjau bėgti link jų. Kai jau buvau visai šalia jų, praslydau pro vieno iš jų pilvą, kartu perrėždama pilvą, mano visas kūnas nusidažė jo krauju. Jis raitydamasis pradėjo staugti ir raitytis, kiti negaišo laiko ir mane puolė, nespėjau išvengti jų abiejų ir vienas iš jų savo uodega mane nubloškė. Atsitrenkiau į sieną, jaučiau, kaip sutraškėjo šonkauliai. Nusispjoviau krauju ir pasiremdama kardu atsistojau, sunkiai pradėjau alsuoti. Nespėjau nei sureguoti, kaip dortaras mane apkando ir smarkiai pakratęs, nusviedė į salės vidurį, tiesiai prie gleivėtojo šliužo:

-Užteks, ji jau nebeapsigins...pradėkime.

-Verčiau mirsiu, nei pasiduosiu- bandydama atsistoti, krenkšdama atsakiau.

-Nesijaudink, tu nemirsi...

-Kas...- nespėjau paklausti, kai vienas iš dortarų prispaudė mane savo letena.

Kitas dortaras savo nasruose atnešė vieną iš kardų ir padavė kalbančiam gyviui. Šis ramiai prisiartinęs prie manęs perpjovė gerklę mane leikančiam dortarui. Padaras pradėjo klykti, bet manęs nepaleido. Jo kraujas tiško ant manęs, stengiausi, kad jo nepatektų į mano burną, bet šliužas mane pražiodė. Žiaukčiodama ryjau dortaro kraują, o šis murmėjo kažkokius, man negirdėtus žodžius. Man po truputį pradėjo temti sąmonė, o kūnas kratytis. Laikas trumpam tarsi sulėtėjo, girdėjau savo širdies dūžius, princus šaukiančius mano vardą, girdėjau savo galvoje tą ledinį vyro juoką...kol viskas staiga nušvito.

****

Visa pilis pradėjo drebėti, tarnai, kariai ir kilmingieji klykdami slėpėsi, kas tik kur galėjo. Nesislėpė tik princai, kurie su neviltimi stebėjo kas vyksta prieš jų akis.

Juos visus apakino šviesa, sklindanti iš Lėjos, dortarai taip pat išsigandę skirstėsi į šalis. Žemė po kojomis drebėjo, o langai vienas po kito dužo į šipulius. Šviesos banga buvo tokia stipri, kad iškirto milžinišką skylę lubose. Sklido tokia šiurpinanti energija, kad visiems gyviesiems aplink šiaušėsi plaukai. Šviesai blėstant, o drebėjimui slūgstant ryškėjo būtybės kontūrai ir viską šiurpinantys jos sparnai....