Žiūrėjau Krauliui į veidą visa nustebusi ir netekusi žado. Kaip jis padugnė gali man tai siūlyti, mano kad sužalodamas mano rankas, kojas ir sparnus gali ką nors pakeisti!?
-Net negalvok mėšlo gabale, kad kada galėsiu su tuo sutikti! - išspjoviau jam žodžius. Jis tik nusišypsojo savo šalta šypsena ir pasilenkė, o jo balti ir ilgi plaukai, tarsi užuolaida nukrito jam nuo pečių ir pradėjo kutenti man nosį.
-Nejau tu renkiesi žūti? Nejau tau nė kiek neverta tavo pačios gyvybė, visgi tu paskutinė likusi iš angelų, tu laikui bėgant sugebėsi viską padaryti! - tada jis skaudžiai suėmė mano ir taip ištinusį ir skaudamą smakrą. - Būk mano, tapk demono žmona ir Šešėlių, o vėliau ir visos Arielės žemių karalienė. - Tada Kraulis nukreipė dėmesį į mano juodus sparnus, kurie apšviesti deglo atrodė apgailėtinai, purvini ir sužaloti, skaudama širdimi žvelgiau į juos save keikdama, kad taip jais nesirūpinu. Jis juos pradėjo glostyti ir purenti plunksnas, nuo jo prisilietimų, mano visų kūnų sklido skausmo bangos.
-Neliesk manęs savo lediniais pirštasi, tai mane vimdo. - pasišlykštėjusi ir raukydamasi nuo skausmo tariau.
-Nėjau tau taip nemalonu, o juk galiu suteikti tau malonumo...- pratęsė jis, o aš visaip bandžiau išvengti jo prisilietimų, jis kažkaip mikliai sugebėjo atsidurti man už nugaros ir apglėbti mane per krutinę, dailiai prisiglausdamas prie sparnų. Jaučiau kaip jis šypsosi.
-Tik pabandyk ką nors man padaryti ir tave nužudysiu, nežinau, kaip, bet patikėk...tikrai mėginsiu. - sušnypščiau jam, vos versdama išdžiuvusį liežuvį.
-Čia ne vieta, net ir aš nenorėčiau tokio suvargusio ir sutalžyto kūno, kokį dabar matau. - dėstė Kraulis, tuo savo ramiu tonu, dar labiau mane sunervindamas.
-Tai gal mane išmaudyk tarp rožės žiedlapių ištrink medumi ir kaip desertą pasitiek sau pietums!? - išrėkiau jam, o šis sugriebęs savo pirštais man smakrą taip smarkiai atsuko atgal, kad maniau nusuks sprandą. Smarkiai suaimanavau.
-Gan nebloga mintis, angele. - grėsmingai suurzgė šis.
-Nevadink manęs angelu, tu peršalusi elfo parodija! - užrėkiau atgal. Žinau, kad žengiu ant bedugnės krašto, bet viduje verdantis noras priešinti, neleido išlikti ramiai. Kraulis apkabino mane per liemenį ir po truputį pradėjo spausti, jaučiau traiškomus savo šonkaulius.
-Jei tave taip vadino, tas išlepęs princas, tai nereiškia, kad taip negaliu vadinti aš. - piktai sumurmėjo man į ausį jis.
-Iš kur žinai, kad jis taip mane vadino ir išvis tai ne tavo reikalas! - sutrikau aš.
-Maniau, kad nesi tokia buka, jog nesuvoktum, kad visą šį laiką, aš tave stebėjau. Tie trys princai, kurie saugiai šildo savo sėdynes Arielės karalystės rūmuose, net nežino kas yra tamsa, ar blogis, tu tuo tarpu esi jau prie to prisilietusi. - nusišypsojo jis. - Tu žinai, koks jausmas, kai širdyje neaprėpiama tamsa ir norisi iš jos išsivaduoti - tai tardamas jis priglaudė ranką prie mano krutinės, šiokios tokios suknelės liekanos mažai ją tedengė, tad aš pradėjau dar labiau muistytis, kol nepajutau grėsmingai susigniaužiančio jo glėbio. - Tu esi man artimesnė nei manai ir joks kitas vyras to tau nesuteiks. - savimi patenkintas kalbėjo Kraulis.
Mane vimdė jo pataikavimas ir persistengtas pasitikėjimas savimi, tarsi niekas pasaulyje jam neprilygsta kad jo galia ir net išvaizda pranoksta visus ir visada. Mane ėmė pyktis, kad jis mane apglėbęs, darėsi koktu ir pradėjo trūkti oro. Man trūko Danieliaus, jo šilumos, jo šiek tiek sutaršytų ir tamsių plaukų, retai pasirodančios, bet kerinčios šypsenos. Atsidusau ir tarsi pati sau burptelėjau:
-Toks šlykštus ir glitus padaras, kaip tu prilygtų tik susmurgusiam savartyno šliužui...
Kraulis suurzgė ir smarkiai mane stumtelėdamas, jo jėga ir įsitempusios grandinės manęs vos neperplėšė pusiau, smarkiai kritau ant šono, juokingai išskėstom rankom. Kraulis sugriebė mano plaukus ir pakėlė mane visu ūgiu, iš mano burnos išsiveržė skardus riksmas:
YOU ARE READING
Šešėlių dukra
Fantasy,,Jaučiu, kaip į mane įsminga jo deginančiai auksinės akys, nuo tokio jo žvilgsnio mano visu kūnu nuėjo baimės šiurpuliukai, o raumenys pasirengė gintis: - Kas tu?..."
