Šešėlių dukra

V SKYRIUS (pataisyta)

Prieš 2 dienas....

Laimingas grįžęs į savo karalystę, traukiau tamsiomis miesto gatvelėmis link pilies. Galėjau atsidurti ir prie pat didžiųjų pilies sienų, bet gimtos žemės šauksmas, kvietė panaršyti išsiilgtas gatveles.

Gatvės buvo vos apšviestos, tai šen bei ten prikabintų žibintų. Pripildyti kristalų šviestuvai tarsi pulsavo, teikė ne tik šviesą, bet ir suteikė niurioms nakties gatvėms grožio. Lėtai žingsniuojant girdėjosi namie sėdinčių žmonių murmėjimas. O iš tolėliau esančių barų - klegesys, bei susidaužiančių taurių ir bokalų garsai.

Artėjant prie pilies vartų iš tamsos išniro veikiau šešėlis nei žmogus. Sustojus vos dviem metrais nuo jo, šešėlis linktelėjo, atpažindamas kas aš esu. Šešėlis pradėjo mane vesti gilyn į pilį. Šiek tiek nenorom sekiau paskui jį. Žinojau, kad mano grįžimas, neliks jau toks slaptas, kaip norėjau.

Tolimesnius vartus atidarinėjo žmonės vilkų galvomis, praeinant jie tik tyliai suinkšdavo ir nuleisdavo galvas pajutę viršesnį. Einant pilis vis šviesėjo, nes daugėjo kristalų, kurie apšviečia sienas. Pradėjo matytis ant sienų išraižyti ornamentai, bei kitos dekoracijos, kaip paveikslai vaizduojantys karališkąją giminę, bei prie sienų pritvirtintos padarų skulptūros. Meistrai išties gerai pasidarbavo. Miškų elfai, drakonai, bei kitokio plauko gyviai atrodė tokie tikroviški, kad rodėsi tuoj pabus iš sąstingio ir pradės lakstyti pilies koridoriais.

Su lydinčiu šešėliu sustojome ties durimis. Smulkios freskos puošė durų kraštus, durys ne taip patraukė mano dėmesį, kaip girdimas klegesys už durų.

Šešėlio jau nebuvo šalia nė kvapo, turbūt grįžo į savo postą. Šiek tiek palukuriaves suėmiau sunkią durų rankeną ir žengiau į jaukią menę.

- Malonu matyti tave brolau, - tarė vyriausiasis mano brolis. Iš visų mūsų šeimos jis turėjo grėsmingiausią stotą, nors mūsų ūgis nesiskyrė, jo randuotas veidas ir griežtas tonas darė savo.

Žvalgiausi kur prisėsti, nes dauguma vietos užėmė iššaukiančios išvaizdos vyras, kuris neturėjo nei gėdos nei sąžinės. Ilgi jo plaukai išsidraikę į visas puses, o kūnas ilsėjosi išsitiesęs per visą minkštasuolį, kuriame tilptų bent keturi žmonės. Vyras pastebėjęs mano vertinantį žvilgsnį tik išsiviepė ir gurkštelėjo vyno, taip leisdamas suprasti, kad jam nė motais. Mane tai visai nestebina, todėl nieko nesakęs, sėdau į šalia esantį mažesnį krėslą.

-Gal vyno, broliuk. - pasiūlė.

-Sveiki ir Jums ir ne Archieli, nenoriu to tavo prasmirdusio vyno, taip pat.-pridūriau.- nevadink manęs broliuku, o tai ši vyno taurė tau gali būti paskutinė. - piktai atkirtau.

-Nagi brolau. Nesimatėme tokį ilgą laiką, o tu taip ir neišmokai manierų. Maniau žmonių pasaulyje praleistas laikas, bent kiek suminkštins tavo širdį. - Ir toliau suokė Archielis. Jo tonas mane dar labiau sudirgino ir jau norėjau jam atkirsti, kai prabilo prieš tai viską stebėjęs Karianas.

-Ramiai. - tiek teištarė, bet to užteko ir mudu suklusome. - Malonu Danieliau ,kad grįžai. Žinau, kad nė vienam iš mūsų nebuvo lengva išbūti tiek ilgai žmonių pasaulyje. Sakyk, gal turi su mumis kuom pasidalinti. - neilgai teko man galvoti, ką atsakyti broliams, nes nieko svarbaus neišsiaiškinau.

-Kaip ir anksčiau pastebimas dortarų judėjimas. Mūsų teorija, kad jie kažko žmonių pasaulyje ieško pasitvirtino. Vis dėlto mano paieškos buvo bergždžios. Ištyriau visas jų buvimo vietas, bet neradau nieko už ko užsikabinti. Gaila, kas nors ir kiek kankinau juos, bet nei vienas neprisipažino, ko atvykę. - trumpai nutilau atėjus minčiai. - Manau, kad to ko jie ieško nėra daiktas, o asmuo...-tą išgirdęs Archielis tik nusijuokė.