Šešėlių dukra

X SKYRIUS

Vėjas gairino mano plaukus laukų plynėse. Nesigirdėjo jokio gyvūno garsų, tik tylus šarvų žvangėjimas karių palaminėse. Giliai atsidusau pakeldamas veidą į dangų, tarsi klausdamas jo, kas čia praėjusias dienas vyko:

-Danieliau, - šuktelėjo prieidamas Karianas - Turime ruoštis išvykimui namo. Žvalgai pranešė, kad dortarai atsitraukė, paliksime visą batalioną, jeigu jie pultu dar katą.

-Kodėl jie išviso puolė? - susiraukiau.

-Priežasties mes dar nežinome. Toks jausmas, kad jie desperatiškai siekė patekti į mūsų žemes, bet jokio karo šaukimo nebuvo. - lygiai taip pat susiraukė Karianas.

-Tas Šešėlių karalystės valdovas visai išsikraustė iš proto...nors ne, jis per daug protingas pulti be priežasties. Jaučiuosi it kvailys, velniai griebtu! - įsiutau.

Penkias dienas šioje beprotybėje dažnai galvojau apie Lėją. Nerimavau dėl jos ženklo, jog jis bet kada gali užsibaigti ir manęs šalia nebūti. Iš įsiučio sugniaužiau kumščius, tada giliai ikvėpiau ir atleidau. Nebegaliu neigti, kad ji manęs netraukia. Jos drąsa, nuoširdumas, tyra širdis - noriu ją ginti. Keistas jaumas užplūdęs mane nuo galvos iki kaulų net sukrėtė:

-Kas su manimi darosi...- sukuždėjau trindamasis akis.

Kariai jau ruošė driežus joti į pilį, tad apsisukęs nužirgliojau prie jų.

-Manęs laukia.

****

Žiūriu tuščiu veidu pro savo kambario balkoną, vėjas palengva tai pakelia tai nuleidžia mano plaukus. Pajutusi įdėmų žvilgsnį, pasukau galvą, tai Dina:

-Kas yra Dina? - paklausiau, o ji tik staigiai nusuko žvilgsnį, neištardama nė žodžio. Mačiau jos susirūpinusį žvilgsnį - Dina juk žinai, kad gali man viską pasakyti, nebijok.

-Aš...aš nenoriu būti akiplėšiška, bet akivaizdu, kad jūs pasikeitėte. Ne tik jūsų akių spalva, bet atrodo, kad visas jūsų kūnas, žodžiai, plaukai spinduliuoja šviesą, kažkokią tai energiją, kurios negaliu paaiškinti. Atsiprašau, kad esu nevalyva taip sakydama! - sucypė ir nusilenkė ji man.

Man jau atsibodo, toks elgesys. Man reikalinga draugė, o ne tarnaitė. Priėjau prie jos, ji visdar buvo nusilenkusi ir gailiai suspaudusi savo mielas ausytes. Pridėjau ranką prie jos peties, laukiau kada ji pakels į mane akis:

-Dina, tu esi pati nuostabiausia tarnaitė, kokią tik galėjau turėti per visą šį laiką. Nesilenk man ir negražbyliauk, kai esame dviese, būk nuoširdi savo mintims ir jausmams, gerai? 

-O šeimininke! - pravirko ji ir puolė man į glėbį.

Apglėbusi ją rankomis suvokiau, kokia ji dar jaunutė, turbūt patekusi į šią pilį buvo labai išsigandusi:

-Viskas gerai Dina, aš su tavimi, - tariau, glostydama jai trumpus plaukučius.

Nusiraminus tarnaitei nejučia prajukau, tarsi visi šie praėję įvykiai, būvo tik nevykęs anekdotas. Juokiausi iki ašarų susiėmusi pilvą. Pamažu prajuko ir Dina, ir mes abi susirietusios ir verkdamos juokėmės iš viso pasaulio. Akimirką, nerupėjo niekas, nei dortarai, nei randas, nei tai, kad kas nors mus išgirs. Jau buvau pasiilgusi taip juoktis.

Pavakarieniavus, pasirinktoms moterims buvo pranešta, kad princai šią naktį grįžta, o dortarų išpuoliai pasibaigė. Jaučiau, kaip didžiulis akmuo nusirito nuo krutinės. Dar viena žinia, kuri, rodos, nedžiugino tik manęs vienos, buvo paskutė puota, kurios metu pasirinktos moterys yra aprengiamos, kaip princesės ir parodomos visiems kilmingiesiems ir svarbiems asmenims.